Mokytojas Ekhartas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ekhartas (Brolis Ekhartas, g. apie 1260-1327 m.) – vidurmažių filosofas. Pagrindinė jo filosofijos mintis: viskas yra Vienis, esantis aukščiau už viską, net ir už Dievą.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ekhartas gimė kilnių žemvaldžių šeimoje, tačiau apie jo šeimą ir vaikystę beveik nieko nežinoma, išskyrus tai, kad jis lankė universitetą Paryžiuje. Brolis Ekhartas gimė Tiūringijoje, netoli Erfurto. Ekhartas – jo krikščioniškas vardas, pavardė – von Hochheim.

Sorbonoje apsigynė magistro laipsnį, nuo 1302 metų vadinamas Mokytoju Ekhartu. Po dešimtmečio jis vėl grįžo į Paryžių. Paryžiaus universitete jis buvo pirmasis dominikonas po Tomo Akviniečio, antrą kartą čia skaitęs paskaitų ciklą. 1310 m. vienuolijos kapitula paskyrė jį Saksonijos, kuriai priklausė 47 konventai ir daug moterų vienuolynų provinciolu. Taip pat jis aktyviai įsitraukė į mokytojo darbą, ypatingą šlovę jam pelnė pamokslai, pasakyti ir užrašyti liaudies kalba.

Vėliau jis buvo apkaltintas erezija, 1326 m. Kelno vyskupas įsakė jam iškelti inkvizicijos bylą. Po jo mirties, 1329 m. kovo 27 d. pasirodė popiežiaus bulė, pasmerkusi Ekhartą. Joje konstatuojama, kad Mokytojas Ekhartas prieš pat mirtį atšaukęs 28 tezes, kurios buvo pripažintos eretiškomis ar įtartinomis. Tačiau kaip tik šios tezės, sudarančios jo pasaulėvaizdžio pagrindą, lėmė, kad Ekhartas įsitvirtino mistikos, filosofijos ir kultūros istorijoje ir iki šiol tebėra įkvėpimo šaltinis.

Filosofinės pažiūros[taisyti | redaguoti kodą]

Absoliutas[taisyti | redaguoti kodą]

Kitaip nei šv. Tomas, kuris rėmėsi Aristoteliu, Ekhartas šliejosi prie neoplatoniškos tradicijos. Jis laikomas vienu įtakingiausių XIV a. šios srovės atstovu. Savo teoriją konstravo pradėdamas nuo Dievybės, kaip aukščiausios būties ir aukščiausio tobulumo, sąvokos. Tas Vienis yra ne tik už ir virš kūrinijos, bet ir virš bei už Dievo kaip asmens: jis yra ne-Dievas, ne-Dvasia ir ne-Asmuo.

Jis nesietinas su jokiu vaizdu ir jokiu asmeniu, jis jokiu aspektu nėra į ką nors panašus. Vienintelė Absoliuto apibrėžtis yra jokios apibrėžties nebuvimas, nes bet koks apibrėžimas būtų ir jo apribojimas, taigi pripažinimas tobulumo stygiaus, nes tobulumas – tai pilnatvė, nuo kurios neįmanoma nieko atimti ir prie kurios neįmanoma nieko pridėti.

Absoliutas, anot filosofo, įeina į žmogų, todėl jis yra religinio gyvenimo centras bei doros šaltinis. Krikščionybė – tai vidinė būsena, grynai interiorizuota tikrovė, o ne institucija ar formalizuotas įsakymų rinkinys. Žmogų sudaro tai, kas jis yra pats savyje, savo sieloje, o ne tai, kur gyvena ir kam yra pavaldus, kaip elgiasi ir ką veikia. Išoriniai dalykai yra beverčiai.

Tikėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Mokytojas Ekhartas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Lygiai taip ir išorinių paskatų nulemti veiksniai nepriartina prie Dievo ir yra negyvybingi. Tikrąją veiksmų vertę lemia išimtinai veikiančiojo intencijos: ne darbai mus pašventina, o mes turime juos pašventinti. Pasak Ekharto, tyros širdies žmogus Dievą visada turi savo širdyje. Tikrasis tikėjimas neturi nieko bendro su troškimu palenkti Dievą sau, viliantis jo palankumo, tarsi Jis būtų visokių gėrybių ekonomas.

Dievo ieškoma dėl jo paties. Jis mylimas nesuinteresuota, jokio atlygio nežadančia meile. Tą patį galima pasakyti ir apie gėrį, teisingumą ir tiesą. Vikiteka