Marija Magdalietė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Marija Magdalietė (arba Magdalena; hebr. מרים „karti“) Naujajame Testamente – Magdalos miestelio moteris, iš kurios pagal Bibliją, Kristus išvarė septynius demonus. Taip pat tikima, kad rabinų pagauta paleistuvaujanti moteris, į kurią Kristus liepė rabinams mesti akmenį, jei jie patys "be nuodėmės", buvo būtent Marija Magdalietė. Romos katalikybėje,stačiatikybėje ir anglikonizme ji laikoma šventąja, bet krikščioniškajame fundamentalizme – tik nusidėjusia moterimi.
Teigiama, kad Marijos Magdalietės palaikai buvo paslėpti nuo saracėnų ir atrasti 1279 metais Provanse (dabartinėje Prancūzijoje), jos kaukolė saugoma Saint Maximin-la-Sainte-Baume miestelio katedros požemiuose, kitos kūno dalys neišliko, jas išsinešiojo keliaujantys piligrimai ir popiežiai [reikalingas šaltinis].
