Marija Magdalietė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stačiatikių Marijos Magdalietės ikona

Marija Magdalietė (arba Magdalena; hebr. מרים „karti“), Naujajame Testamente – Magdalos miestelio gyventoja. Tikima, kad ji buvo ta moteris, iš kurios, pagal Bibliją, Kristus išvarė septynis demonus. Taip pat, tikima, kad ją pagavo paleistuvaujant rabinai, kuomet Kristus liepė rabinams mesti į ją akmenį, jei jie patys „be nuodėmės“. Romos katalikybėje, stačiatikybėje ir anglikonizme ji laikoma šventąja, bet krikščioniškajame fundamentalizme – tik nusidėjusia moterimi.

Teigiama, kad Marijos Magdalietės palaikai buvo paslėpti nuo saracėnų ir atrasti 1279 metais Provanse (dabartinėje Prancūzijoje), jos kaukolė saugoma Saint Maximin – la-Sainte-Baume miestelio katedros požemiuose, kitos kūno dalys neišliko, jas išsinešiojo keliaujantys piligrimai ir popiežiai[reikalingas šaltinis].

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka