Raganų kūjis

Septintojo leidimo viršelis

Raganų kūjis (lot. Malleus Maleficarum) – vienas svarbiausių žinomų dokumentų, kuriame skatinamas raganų persekiojimas, žinomiausias demonologijos veikalas. Ši knyga yra išsamus inkvizitoriaus vadovėlis, pirmąkart išspausdintas 1487 metais, vėliau laikotarpiu iki 1520 m. buvo išleista ne mažiau kaip 13 kartų ir 1574–1669 m. laikotarpiu – ne mažiau kaip 16 leidimų (ankstesnės publikacijos daugsyk buvo leidžiamos be vietos ir datos nuorodų).

„Raganų kūjis“ skatino inkvizicijos isteriją ir daug prisidėjo prie daugiau kaip 200 metų trukusių raganų persekiojimų.

Istorija

„Raganų kūjį“ parašė du dominikonų vienuoliai-inkvizitoriai: Kelno universiteto dekanas ir prioras Hainrichas Krameris (Heinrich Kramer, lotynizuota pavardė Institoris, ~1430-1505) ir Jakobas Šprengeris (Jacob Sprenger, 1436–1495).

Parašyti „Raganų kūjį“ paskatino 1484 m. išleista popiežiaus Inocento VIII bulė Summis desiderantes, nukreipta prieš kovos su raganavimu opoziciją. Autoriai 1487 m gegužės 9 d. pristatė knygą Kelno universiteto Teologijos fakultete, tikėdamiesi paramos ir pritarimo, tačiau universitetas knygą atmetė kaip neetišką. Nepaisant to, į knygą vis viena buvo įtrauktas Kelno universiteto „aprobuojantis raštas“, kuris, kaip dabar neretai manoma, yra suklastotas.

1490 metais pati Inkvizicija pasmerkė šią knygą, paskelbdama ją eretiška ir draudžiama. H. Krameris tapo inkvizijos auka. Tačiau po to knyga dar ilgai buvo spausdinama ir skaitoma. Ja rėmėsi ne tik Romos katalikai, bet ir protestantai.

Turinys

„Malleus maleficarum”, Lionas. 1669 m.

Originalios medžiagos knygoje palyginus nedaug; ji pirmiausia yra sukauptas ir apibendrintas to meto nuostatų ir praktikų rinkinys; daug medžiagos paimta iš dominikonų prioro Niderio veikalų „Formicarium“ (1435) ir „Praeceplorium“.

„Raganų kūjis“ susideda iš trijų dalių. Pirmoji dalis skirta atkreipti valdžios dėmesį į raganų daromą žalą, į tai, kad jos Šėtonui aukoja nekrikštytus vaikus bei kūniškai santykiauja su inkubais ir sukubais. Čia aiškinama, kodėl moterys, būdamos silpnesnės prigimties, dažniau pasuka raganavimo keliu (vyrai sudarė tik penktadalį raganų procesų aukų).

Antroji dalis smulkiai aprašo įvairius raganavimo burtus bei apeigas (sutartis su Šėtonu, pasivertimai, derliaus ir galvijų naikinimas ir t. t.) ir siūlo įvairius saugojimosi būdus.

Trečioji dalis (manoma, kad jos autorius yra H. Krameris) aprašo raganų procesų organizavimą, civilinių ir inkvizicijos teismų jurisdikciją raganų teismų klausimais. Daug vietos skirta raganų aptikimo, raganavimo įrodymo, liudytojų apklausos metodikai (pavyzdžiui, nurodoma kad kaltinamoji (kaltinamasis) neturi žinoti liudytojo vardo).