Magnetinio rezonanso tomografas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Modernus 3 teslos galios klinikinis MR tomografas

Magnetinio rezonanso tomografas (sutr. MRT) – įtaisas neskaidriems organizmo dariniams atvaizduoti bei jų patologiniams pokyčiams nustatyti magnetinio branduolių rezonanso (MBR) būdu. Jie taip pat naudojami geologijoje (kvartero 1-pio moliuskų iki 500 000 m. senumo abs. amžiui nustatyti), cheminėje analizėje.

Magnetinio rezonanso tomografą sudaro stiprus magnetas (nuolatiniai ir superlaidieji, elektromagnetai), kuriantis nuolatinį magnetinį lauką, grandientinių magnetinių laukų sudarymo sistema, radijo impulsų siųstuvas ir imtuvas, duomenų apdorojimo (kompiuteris), maitinimo ir aušinimo sistemos. Didžioji šių įrenginių dalis yra įtaisyti specialiame rėme, į kurį guldomas tiriamasis. Siųstuvo siunčiamais radijo impulsais sužadinamas tiriamojo audinio sluoksnis. Stipriame nuolatiniame magnetiniame lauke audinio tam tikrų atomų branduoliai (daugiausiai vandenilio) selektyviai sugeria aukšto dažnio radijo bangas ir pereina į aukštesnį energijos lygmenį. Nutraukus magnetinio lauko poveikį, branduoliai grįžta į žemesnį energijos lygmenį (vyksta relaksacija) išspinduliuodami sugertą elektromagnetinę energiją magnetinio rezonanso impulso pavidalu, kurį užrašo jutiklis ir panaudoja tiriamajam sluoksniui atvaizduoti kompiuterio ekrane. Branduolių relaksacijos trukmė priklauso nuo jų terpės, todėl galima tiksliai įvertinti skirtingų darinių savybes ir nuokrypį nuo normos.

Grandientiniai magnetiniai laukai sukuria nuolatinio magnetinio lauko netolygumą 3 ašių kryptimis, todėl galima pasirinkti, kurį sluoksnį sužadinti ir kiekvieną jo elementą koduoti pagal dažnį ir fazę. Tiriamąjį sritį galima skenuoti bet kurioje plokštumoje ir atvaizduoti submilimetrinius darinius.

Dažniausiai tiriama sritis atvaizduojama lygiagrečiais pjūviais: šoninėje, ašinėje ir tiesinėje plokštuose, gaunamas dvimatis (audinio pjūvio) arba trimatis (audinio tūrio) vaizdas. Pagal konstrukciją skiriami uždarieji (tunelio formos) ir atvirieji. Operaciniam tyrimui ir intervencinėms procedūroms kontroliuoti naudojamos specialios konstrukcijos, įrengti ekranizuotuose patalpose. Pagal magneto kuriamą lauką yra labai mažo (magnetinio srauto tankis <0,1 teslos), mažo (<0,1 - 0,5 teslos), vidutinio (0,5 – 1 teslos), didelio (1 – 2 teslos) ir labai didelio (iki 25 teslų) galingumo. Kuo galingesnis magnetinio rezonanso tomografas, tuo didesnė jo skiriamoji geba, trumpesnis vaizdo gavimo laikas.

Magnetinio rezonanso tomografu atliekami tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Klinikiniams tyrimams naudojami iki 3 teslos, tyrimams in vitro – galingesni magnetinio rezonanso tomografai. MBR tomografijos tyrimai dažniausiai yra taikomi smegenų, stuburo, nervų, sąnarių, širdies ir kraujagyslių, navikinėms ligoms diagnozuoti, įvertinti minkštųjų audinių pažeidimą, limfmazgių būklę, kraujotaką. MBR spektroskopija taikoma medžiagų apykaitai smegenyse, navikiniame audinyje tirti.

Tiriant kraujotaką, dažnai naudojama kontrastinė medžiaga. Tyrimo metu pacientas negali vilkėti drabužių su metalinėmis detalėmis. MBR tyrimai neatliekami turintiems elektrinių širdies stimuliatorių, vidinės ausies implantą, smegenų kraujagyslių aneurizmų gnybtus, dirbtinius vožtuvus ar kraujagyslių stentus, neseniai implantuotus dirbtinius sąnarius. Naudojant kontrastines medžiagas, nerekomenduojama tirti nėščiųjų. Tyrimas saugus, pacientai nėra veikiami jonizuojančios spinduliuotės. Labai retai gali kilti alerginių reakcijų į kontrastą. 1978 m. magnetinio rezonanso tomografą sukūrė P. Lauterburas (JAV). P. Mansfieldas (D. Britanija) pirmasis atliko galvos smegenų ir pilvo organų magnetinio rezonanso tomografiją.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Magnetinio rezonanso tomografas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008 19, 20 psl.