Levas Šestovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Levas Šestovas

Lеvas Izaakovičius Šestovas (rus. Лев Исаакович Шестов, tikroji pavardė: Švarcmanas, rus. Шварцман, 1866 m. vasario 12 d. [pagal J.K.: sausio 31 d.] Kijeve1938 m. lapkričio 19 d. Paryžiuje) – religinio egzistencializmo atstovas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė 1866 m. vasario 12 d. Kijeve, turtingo žydų fabrikanto šeimoje. 1884 m. įstojo į Maskvos universiteto fizikos – matematikos fakultetą, vėliau perėjo į teisės fakultetą. 1919 emigravo iš Rusijos. Mirė 1938 m. lapkričio 19 d. Paryžiuje.

L. Šestovo egzistencializmas[taisyti | redaguoti kodą]

Egzistencializmas prasideda nuo tragedijos, nes „nepažinus nieko bendro su pažiniu turėti negali“. Jis siūlo pamiršti tą pasaulį, kurį jam primetė mokslas, racionalistinis mąstymas ir „sveikas protas“. Ateitis visiškai nenusakoma. O akimirkos tiesa gali turėti šiokią tokią vertę, bet tik tada, jei pripažįstama, jei ji negali būti kam nors privaloma. Buvo neigiamas istorijos moksliškumas – ji tėra tik „paprastas pasakojimas“. Santykis su praeitimi visada tik asmeninio pobūdžio.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Dostojevskis ir Nyčė: Tragedijos filosofija“ (1903);
  • „Nikolajus Berdiajevas“;
  • „Griaunantis ir tveriantis“;
  • „Jobo svarstyklėse“ (1929);
  • „Atėnai ir Jeruzalė“ – išleista 1938 m.;
  • „Kirkegoras ir egzistencinė filosofija“ (šaukiančio tyruose balsas) – išleista 1939 m.;
  • „Sola fide – Vien tikėjimu“ – išleista 1966 m.


Vikicitatos

Vikiteka