Kritinis racionalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kritinis racionalizmas − tai metodologija, kurios pagrindas yra mokslinės tiesos atradimas remiantis kritiniu mąstymu.

Pagrindinis tiesos išsiaškinimo būdas, anot kritinių racionalistų, dažniausiai yra paneigimas ir falsifikavimas. Falsifikaciją, kaip mokslo metodą nagrinėjo Karlas Poperis.

K. Poperis taip pat išskyrė aktyvistinę ir pasyvistinę tyrimo metodologiją (intelekto ir samčio). Aktyvistinė metodologija tiksliai žino ko ieško, ką nori išsiaiškinti, taigi iš pradžių išsikelia teoriją akcentuodama dedukcinį ieškojimų būdą, o pasyvistinė − eina nuo padrikų faktų prie teorijų, pati nežinodama ko ieško ir remiasi indukciniu metodu.

Kritinį racionalizmą reikėtų pristatyti ne kaip koncepciją, o veikiau kaip metodinę nuostatą, mąstymo būdą. Todėl nesunku suformuluoti pagrindinę kritinio racionalizmo mintį: mokslinių teorijų negalima įrodyti iš principo. Mes mokomės ne iš žinių ir įžvalgų, o iš klaidų. Mokslinė pažanga kyla iš to, kad bandome falsifikuoti esamas mokslines teorijas. Nėra galutinio žinių pagrindimo. Mums nieko kito nebelieka, kaip laipsniškai tobulinti tai, kas yra, nurodant tai, kas yra klaidinga.

Kritinio racionalizmo požiūriu, filosofija yra kritinis, protu besiremiantis mokslas. Jokia prasmė, koncepcija, teorija negali pretenduoti į imunitetą kritikai. Jau vien intelektualinis sąžiningumas reikalauja kritiškai tikrinti tai, ką ruošiamės teigti. Nėra tokio švento ir tokio gerbtino dalyko, kuriuo negalėtų suabejoti kritinis protas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]