Indukcija (metodas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Indukcija (lot. inductio „įvedimas“) – tai toks tikimybinis samprotavimo būdas, kai ištyrus kai kuriuos vienos klasės objektus ir nustačius, kad jie turi tam tikrą savybę, padaroma apibendrinančio pobūdžio išvada, kad tą savybę turi visi tos klasės objektai.[1] Indukcinio samprotavimo būdo nereikėtų painioti su matematine indukcija.

Induktyvinio mokslinio tyrimo procesas: Stebėjimai -> Stebėjimų rezultatai -> Teorijos konstravimas

Indukcinis metodas pagrįstas empiriniais tyrimais (tuo tarpu dedukcinis metodas pagrįstas logikos dėsniais).[2]

Indukcijos išvada yra tikėtina; kadangi faktiškai ji gali būti ir teisinga, ir klaidinga. Ji reikalauja tikslesnio įrodymo.[3]

Induktyvinio tyrimo tipas dažnai siejamas su kokybiniais tyrimais. [4]

Indukcijos rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Pilnoji indukcija - išvada apie visus klasės objektus daroma tik ištyrus kiekvieną tos klasės objektą. Tokia išvada yra visuomet teisinga, todėl faktiškai pilnoji indukcija yra dedukcija, ir tik samprotavimo eiga (nuo atskirų objektų stebėjimo iki apibendrinančios išvados) primena indukciją.[5]

Nepilnoji indukcija - apibendrinanti išvada daroma ištyrus kai kuriuos klasės objektus su sąlyga, kad visi klasės objektai yra panašūs.[6] Nepilnoji indukcija gali būti populiarioji arba mokslinė.

Populiarioji indukcija - išvada daroma remiantis tuo, kad tarp tirtų objektų nebuvo surastas toks objektas, kuris neturėtų tam tikros savybės. Tokia išvada yra tikėtina.[7]
Mokslinė indukcija - tai indukcijos procesas, kai kiekvienas tiriamas objektas yra analizuojamas, ieškoma jo esminių požymių, atmetami atsitiktiniai ir daromos išvados nustatant ryšius bei suderinant jas su kitais apibendrinimais.[8] Mokslinę indukciją sudaro indukcija, vartojama kartu su dedukcija. Priklausomai nuo dedukcijos vaidmens, skiriami keli mokslinės indukcijos variantai:
Indukcija atrenkant atvejus, kuriuose negalimi atsitiktiniai apibendrinimai. Dedukcijos vaidmuo - iš anksto sudaryta objektų tyrimo programa. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinių išvadų, bet prognozė lieka tikėtino pobūdžio.[9]
Indukcija, kurios išvada patikrinama dedukcija. Tokiu būdu gauta išvada yra teisinga. Ištirtų objektų skaičius neturi reikšmės.[10]

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Aristotelis veikale „MetafizikaSokratą įvardija kaip indukcijos metodo kūrėją.[11]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Plečkaitis, Romanas. „Logikos pagrindai“. Vilnius: Tyto Alba, 2004. p. 316-318 ISBN 9986-16-322-6
  2. Ghauri, Pervez ir Kjell Gronhaug. "Research Methods in Business Studies". Harlow: Prentice Hall, 2005. p.15
  3. „Logikos pagrindai ir informacijos modeliavimo metodai“. Žiūrėta 2007-08-19.
  4. Ghauri, Pervez ir Kjell Gronhaug. "Research Methods in Business Studies". Harlow: Prentice Hall, 2005. p.15
  5. Plečkaitis, R. (2004) p.318
  6. Plečkaitis, R. (2004) p.319
  7. Plečkaitis, R. (2004) p.320
  8. „Logikos pagrindai ir informacijos modeliavimo metodai“. Žiūrėta 2007-08-19.
  9. Plečkaitis, R. (2004) p.321
  10. Plečkaitis, R. (2004) p.321
  11. „Socrates". Žiūrėta 2007-08-19.