Keturiasdešimt septyni roninai

Keturiasdešimt septynių roninų kapas Sengaku-dži šventykloje

Keturiasdešimt septynių roninų (四十七士 Ši-džiū-šiči-ši, keturiasdešimt septynių samurajų) kerštas, taip pat žinomas kaip Ako įvykis (赤穂事件 Ako džiken) ar Ako kerštas, yra XVIII a. įvykęs istorinis įvykis Japonijoje, kurio metu grupė roninų (valdovo netekusių samurajų) atkeršijo už savo senjoro mirtį. Įvykis yra tapęs legenda. Pasakojama apie grupę samurajų, kurie liko be vado (tapdami roninais) po to, kai jų senjoras (jap. 大名 daimio) Asano Naganori buvo priverstas atlikti seppuku (ritualinę savižudybę) dėl sosto įgaliotinio Kiros Jošinakos užpuolimo. Metus planavę savo kerštą, roninai apgynė savo vado garbę nužudydami Kirą. Kadangi keršydami jie nužudė žmogų, jie patys turėjo įvykdyti seppuku. Ši istorija išpopuliarėjo Japonijos kultūroje kaip lojalumo, pasiaukojimo, atkaklumo ir garbės simbolis, kuriuo žmonės turėtų siekti kasdieniame gyvenime. Istorijos populiarumas išaugo Meidži periodu, kurio metu Japonija greitai modernizavosi ir roninų legenda įsitvirtino kaip tautinio paveldo ir tapatybės dalis.

Fiktyvūs istorijos pasakojimai yra japoniškai vadinami 忠臣蔵 Čiūšingura. Istorijos atpasakojimai sutinkami ir bunraku bei kabuki formomis. Dėl cenzūros, draudusios tuometinių įvykių vaizdavimus, šiogūnate Genroku periodu istorijos dalyvių vardai buvo pakeisti. Pirmoji čiūšingura buvo parašyta praėjus 50 metų nuo paties įvykio, tačiau yra išlikę daug istorinių įrašų iš anksčiau.

Cenzūros įstatymai buvo pakeisti po maždaug 75 metų, vėlyvame XVIII amžiuje, kai japonologas Isaacas Titsingh’as pirmą kartą aprašė keturiasdešimt septynių roninų istoriją kaip vieną iš svarbiausių Genroku eros įvykių. Jų istorija išlieka populiari Japonijoje iki šių dienų, kur kiekvienais metais gruodžio 14 d. Sengakudži šventykloje vyksta festivalis šiam įvykiui pažymėti.

Istorija

A. B. Mitfordo aprašyta versija jo veikale „Tales of Old Japan“ (1871 m.) daugelį metų buvo laikoma kanoniška. Nors dėl tam tikrų jo versijos detalių šiais laikais yra abejojama, ja grindžiami išsamesni tyrimai. Mitfordas pridėjo Sengaku-dži dokumentus, kuriuos jis asmeniškai tyrinėjo. Jie buvo pasiūlyti kaip faktiniai įrodymai, patvirtinantys jo pasakojimo tikrumą. Šie dokumentai buvo:

1. Kiros Kotsuke no Suke sūnaus vasalų už jų valdovo tėvo galvą, kurią šventikai grąžino šeimai, išduotas kvitas;
2. dokumentas, kuriuose paaiškinami samurajų veiksmai. Jo kopija, kurios data yra XV Genroku metų XII mėnuo, rasta pas kiekvieną iš keturiasdešimt septynių samurajų.
3. raštas, kurį keturiasdešimt septyni roninai padėjo ant savo valdovo kapo kartu su Kiros Kotsuke no Suke galva.

Tragedijos pradžia

1701 m. du daimio, Asano Takumi-no-Kami Naganori, Ako (mažo Honšiu salos vakarinio regiono) jaunasis daimio, ir valdovas Kamei Korečika iš Cuvano regiono turėjo surengti priėmimą Edo pilies imperatoriaus pasiuntiniams. Šie vardai nėra išgalvoti, taip pat nėra abejonės, kad kažkas įvyko XV Genroku m. XII mėnesio 14 d. (元禄十五年十二月十四日, 1703 m. sausio 30 d., antradienį). Tai, kas dažniausiai vadinama Ako įvykiu, tikrai įvyko.

Kira Kozuke-no-Suke Jošinaka, aukštas Tokugavos Cunajoši šiogūnato pareigūnas, turėjo išmokyti Asano ir Kamei reikiamo rūmų etiketo. Kira liko nepatenkintas savo priėmimu, spėjama, kad tai įvyko arba dėl nepakankamai jam skirtų dovanų (tuo metu tai buvo garbinga kompensacija už tokį mokymą), arba dėl jam nepasiūlytų kyšių, kurių jis tikėjosi. Kiti šaltiniai teigia, kad jis buvo iš prigimties įžūlus ir arogantiškas arba korumpuotas, kas įžeidė Asano, itin moralų konfucionistą. Lieka neaišku, ar Kira juos užgauliojo, ar neparuošė jų tinkamai atlikti specifinių šiogūnato valdžios įstaigos (bakufu) pareigų. Asano ir Kamei pasijuto įžeisti.

Iš pradžių Asano į situaciją žiūrėjo pakančiai. Vis dėlto Kamei įtūžo ir ėmė ruoštis užmušti Kirą norėdamas atkeršyti už patirtus įžeidimus. Tačiau apsukrūs Kamei patarėjai padėjo išvengti nelaimės savo valdovui ir klanui (nes visi klano nariai būtu nubausti, jei Kamei būtų užmušęs Kirą) tyliai pasiūlydami Kirai dideli kyšį; tuomet Kira pradėjo gražiai elgtis su Kamei ir jį vertinti, kol Kamei galiausiai nusiramino. Visgi Kira ir toliau užgauliojo Asano, nes pastarasis nepasekė Kamei pėdomis ir nepasiūlė Kirai kyšio. Galiausiai Kira įžeidė Asano pavadindamas jį laukiniu kuiliu, neturinčiu jokio etiketo supratimo. Asano prarado savitvardą ir užpuolė Kirą durklu. Pirmu smūgiu jis sužeidė jo veidą, o antro smūgio nepataikė, nes sargybiniai greitai juos išskyrė. Kira nebuvo stipriai sužeistas, bet šiogūnato pasiuntinio užpuolimas, ypač šiogūno dvare, buvo baisus nusikaltimas. Ako daimio už savo nusikaltimą buvo priverstas įvykdyti seppuku. Po mirties jo žemės turėjo būti konfiskuotos, šeima išardyta, o vasalai turėjo tapti roninais.

Keršto planas

Du iš keturiasdešimt septynių roninų:Horibe Jahei ir jo įvaikintas sūnus, Horibe Jasubei. Jasubei laiko otsuči.

Tarp 300 Asano priklausiusių karių 47, ypač jų lyderis Oiši, negalėjo neatkeršyti už savo valdovo mirtį, net jei keršyti šiuo atveju buvo draudžiama. Slapčia susitikę, jie prisiekė atkeršyti už savo valdovą, nužudydami Kirą. Kira buvo gerai saugomas, o jo dvaras buvo įtvirtintas taip, kad užkirstų kelią būtent tokioms situacijoms. Roninai suprato, jog pirmiausia Kira turi nurimti ir nebesitikėti keršto dėl Asano mirties. Jie išsibarstė po tuometinę Japoniją ir tapo vienuoliais ar darbininkais. Oiši apsigyveno Kiote ir pradėjo dažnai lankytis užeigose bei viešnamiuose, sudarydamas įspūdį, tarsi kerštas niekad nebūtų šovęs jam į galvą. Kira visgi baiminosi sąmokslo, todėl siuntė šnipus buvusiems Asano vasalams stebėti. Viena dieną Oiši grįždamas namo girtas pargriuvo gatvėje ir užmigo, kol visi praeiviai iš jo juokėsi. Po kurio laiko Oiši išsiskyrė su savo ištikima žmona, kad ji nenukentėtų roninams įvykdžius savo keršto planą. Jis išsiuntė ją ir jų du mažiausius vaikus pas jos tėvus; vyriausiam sūnui vardu Čikara jis leido pasirinkti, likti ir kovoti arba keliauti su motina. Čikara liko su tėvu. Oiši ėmė vis labiau nepaisyti buvusio samurajaus elgesio kodekso – kasdien gerdavo, dažnai lankydavosi viešnamiuose ir nepadoriai elgėsi. Visa tai buvo priedanga, kad Oiši atsikratytų jį sekančių šnipų. Kiros šnipai visa tai pranešė Kirai ir jis įsitikino, kad Asano vasalai iš tiesų yra nevykę samurajai, neturintys drąsos atkeršyti už savo valdovo mirtį. Laikydamas juos nepavojingais, jis sušvelnino savo asmeninę apsaugą. Likę ištikimi roninai tuomet nusigavo į Edo miestą ir pateko į Kiros namus kaip darbininkai ar pirkliai, kad susipažintų su jų išplanavimu. Vienas iš vasalų (Okano Kinemonas Kanehide) netgi vedė namo architekto dukrą, kad galėtų gauti namo planą. Visa tai buvo pranešta Oiši. Kiti samurajai pririnko ginklų ir slapčia juos nugabeno į Edo miestą, kas taip pat buvo nusikaltimas.

Puolimas

Roninai puola pagrindinius Kiros rezidencijos vartus; kūjį turi vienas iš jaunesnių roninų, Ohotaka Gendžo – čiūšingura, XI veiksmas, antra scena – Hokusai.

Po dvejų metų, kai Oiši buvo visiškai įsitikinęs, jog Kira nebesitiki jų užpuolimo, ir viskas buvo paruošta, jis išvyko iš Kioto, vengdamas jį vis dar persekiojančių šnipų. Visa grupė susirinko Edo mieste, kad slapčia atnaujintų savo priesaiką. XV Genroku metų XII mėnesio 14 d. (元禄十五年十二月十四日, 1703 m. sausio 30 d., antradienį), ankstų rytą Oiši su visais roninais užpuolė Kiros Jošinakos namus Edo mieste. Vykdydami itin smulkiai paruoštą planą, jie pasidalijo į dvi grupes, ginkluotas kardais ir lankais. Viena grupė, vadovaujama Oiši, turėjo pulti pagrindinius vartus, kita, vadovaujama jo sūnaus Oiši Čikaros, turėjo pulti galinius vartus. Būgno dūžis turėjo pranešti apie vartų puolimą abiem grupėms, o švilpimo garsas – apie Kiros mirtį. Po Kiros mirties jie planavo nupjauti jo galvą ir padėti ją kaip auką prie savo senjoro kapo. Tada jie ketino įduoti save šiogūnatui ir laukti mirties bausmės. Visa tai buvo patvirtinta paskutinės vakarienės metu, kuomet Oiši visų roninų prašė būti atsargių ir pasigailėti moterų, vaikų ir bejėgių žmonių. Pagal planą keturi vyrai turėjo perlipti sieną ir surišti apsaugos bokštelio sargybinius. Tada Oiši išsiuntė žinutes visiems kaimynams pranešdamas, kad jie yra ne plėšikai, o tik kerštą vykdantys vasalai, kurie neketina pulti kitų žmonių, todėl visi kaimynai yra saugūs. Vienas iš roninų užlipo ant stogo ir garsiai pranešė visiems kaimynams, jog vykdomas kerštas (jap. katakiuči, 敵討ち). Kaimynai, kurie visi nekentė Kiros, nusiramino ir niekaip nekliudė roninams.

Palikęs šaulius ant namų stogų, kad sustabdytų viduje buvusius žmones (kurie dar nebuvo prabudę), Oiši būgno dūžiais paskelbė puolimo pradžią. Dešimt Kiros vasalų sulaikė pagrindinių vartų puolimą, tačiau Oiši Čikaros vedamas būrys prasiveržė vidun pro galinius vartus. Persigandęs Kira pasislėpė spintoje kartu su žmona ir tarnaitėmis. Likę jo vasalai, kurių miegamieji buvo atskirai įrengtose kareivinėse, bandė prasibrauti į namą ir gelbėti savo poną. Įveikusios sargybinius prie pagrindinių vartų, abi grupės, vadovaujamos tėvo ir sūnaus, susijungė ir išvien kovėsi su Kiros vasalais. Kiros vasalai, matydami, kad mūšį pralaimės, ėmė siųsti žmones kviesti pagalbos, bet juos nušovė ant stogo likę šauliai. Po sunkios kovos paskutiniai Kiros vasalai buvo galiausiai įveikti. Kovos metu žuvo 16 Kiros vyrų, 22 buvo sužeisti, tarp jų ir Kiros anūkas. Apieškoję namą roninai Kiros nerado, tačiau patikrinęs Kiros lovą, kuri vis dar buvo šilta, Oiši suprato, kad toli jis negalėjo pabėgti.

Kiros mirtis

Ieškodami keršytojai rado slaptą įėjimą į vidinį kiemą su nedideliu pastatu angliai bei medienai saugoti, prie kurio budėjo du ginkluoti vyrai. Jie buvo greitai įveikti. Pastate buvęs vyras mėgino durklu pulti roninus, tačiau buvo greitai nuginkluotas. Vyras atsisakė pasisakyti, kas esąs, tačiau roninai buvo įsitikinę, kad tai Kira. Sušvilpus signalą visi susirinko vidiniame kieme, ir Oiši atpažino Kirą – kaip galutinis įrodymas buvo randas, likęs ant Kiros veido po Asano puolimo. Oiši atsiklaupė prieš Kirą rodydamas pagarbą jo statusui ir pagarbiai jam pranešė, kad jie yra Asano vasalai, atėję keršyti už savo senjoro mirtį, kaip pridera tikriems samurajams; jis leido Kirai mirti seppuku būdu, taip išsaugant savo garbę. Vis dėlto, nepaisant jų rodomos pagarbos ir sakomų žodžių, Kira buvo praradęs amą ir drebėjo gulėdamas ant žemės. Galiausiai, supratęs, kad nieko taip nepasieks, Oiši liepė kitiems roninams prispausti Kirą prie žemės ir durklu nupjovė jo galvą. Tuomet jie, užgesinę visas lempas ir ugnį dvare (vengiant sukelti gaisrą, kuris būtų galėjęs išplisti į kaimynų namus), išėjo nešini Kiros galva. Vienas iš roninų vardu Terasaka Kičiemonas turėjo vykti į Ako ir perduoti žinią, kad kerštas sėkmingai įvykdytas. (Nors Kičiemono kaip pasiuntinio vaidmuo ir plačiai pripažintas, remiantis kitais pasakojimais, jis pabėgo prieš kovą ar po jos arba išvyko su žinia prieš roninams įduodant save šiogūnatui).

Pasekmės

Auštant rytui samurajai nešė Kiros galvą iš jo dvaro į Sengaku-dži šventyklą, kurioje buvo palaidotas jų senjoras; jiems reikėjo eiti maždaug 10 kilometrų per miestą iki šventyklos. Pasakojimas apie jų kerštą greitai pasklido. Žmonės juos sveikino ir draugiškai siūlė gėrimų bei užkandžių. Prie šventyklos likę 46 roninai (visi, išskyrus Terasaką Kičiemoną) prie šulinio nuplovė ir nuvalė Kiros galvą, tada padėjo ją su durklu prie Asano kapo. Pasimeldę jie atidavė visus turėtus pinigus šventikui prašydami jo gražiai juos palaidoti ir pasimelsti prie jų kapo. Jie įdavė save šiogūnatui; grupė buvo padalyta į keturias dalis ir įkalinta keturiuose kalėjimuose, priklausiusiuose skirtingiems senjorams. Tuo metu du Kiros draugai atėjo iš šventyklos paimti jo galvos laidojimo ceremonijai. Šventykloje vis dar saugomas Kiros draugų bei šventiko pasirašytas kvitas, išduotas paimant galvą. Šiogūnato pareigūnai Edo mieste buvo pasimetę. Samurajai atkeršijo už savo pono mirtį, kas buvo priimtina ir gerbtina, tačiau jie taip pat nepakluso tiesioginiam šiogūnato įsakymui, uždraudusiam imtis keršto. Be to, šiogūnatas gavo nemažai prašymų jiems atleisti iš žmonių, kurie sveikino roninus ir jų elgesį. Kaip ir tikėtasi, roninai buvo nuteisti mirties bausme dėl Kiros žmogžudystės, tačiau šiogūnatas išsprendė dilemą leisdamas jiems garbingai įvykdyti seppuku kaip samurajams, o ne mirti nuo budelio rankos kaip nusikaltėliams. Yra žinoma, kad jie visi baigė savo gyvenimą ritualine savižudybe. Oiši Čikara, jauniausias iš jų buvo 15 metų išpuolio dieną ir 16 metų, kuomet įvykdė seppuku. Jie buvo palaidoti Sengaku-dži šventykloje, priešais savo pono kapą. Jų rūbai ir ginklai vis dar saugomi šventykloje iki šių dienų, kartu su būgnu ir švilpuku, naudotu puolimo metu. Visi jų naudoti šarvai buvo gaminti pačių samurajų nenorint sukelti įtarimų juos perkant. Jų kapai yra labai garbinga vieta, į kurią žmonės plūsta melstis iki šių dienų.

Asano klano grąžinimas į valdžią

Nors dažnai laikoma, kad kerštas buvo atliktas siekiant įrodyti ištikimybę, būta ir antrinių motyvų – grąžinti Asano klaną į valdžią. Šimtai samurajų, tarnavusių Asano klanui, liko be darbo ir dauguma jų negalėjo rasti naujo, nes anksčiau buvo tarnavę nemalonę užsitraukusiai šeimai. Dauguma gyveno kaip žemdirbiai ar amatininkai ir vos sudurdavo galą su galu. Keturiasdešimt septynių roninų kerštas sugrąžino jų garbę ir gerą vardą, o dauguma be darbo likusių samurajų greitai buvo įdarbinti po roninų teismo ir garbingos mirties. Asano Daigaku Nagahiro, Naganorio jaunesnis brolis ir įpėdinis, gavo Tokugavos šiogūnato leidimą atkurti Asano klaną, tačiau jo teritorija buvo sumažinta iki dešimtadalio iš pradžių turėtos žemės.

Nariai

Toliau pateiktas visas 47 roninų sąrašas tokia tvarka: pavardė, slapyvardis (仮名, kemio), vardas (諱, imina).

2. Oiši Kuranosuke Jošio/Jošitaka (大石 内蔵助 良雄)
3. Oiši Čikara Jošikane (大石 主税 良金)
4. Hara Soemonas Mototoki (原 惣右衛門 元辰)
5. Kataoka Gengoemonas Takafusa (片岡 源五右衛門 高房)
6. Horibe Jahei Kanamaru/Akizane (堀部 弥兵衛 金丸)
7. Horibe Jasubei Takecune (堀部 安兵衛 武庸)
8. Jošida Čūzaemonas Kanesuke (吉田 忠左衛門 兼亮)
9. Jošida Savaemonas Kanesada (吉田 沢右衛門 兼貞)
10. Čikamacu Kanroku Jukišige (近松 勘六 行重)
11. Mase Kiūdaju Masaaki (間瀬 久太夫 正明)
12. Mase Magokuro Masatoki (間瀬 孫九郎 正辰)
13. Akabane Genzo Šigekata (赤埴 源蔵 重賢)
14. Ušioda Matanodžo Takanori (潮田 又之丞 高教)
15. Tominomori Sukeemonas Masajori (富森 助右衛門 正因)
16. Fuva Kazuemonas Masatane (不破 数右衛門 正種)
17. Okano Kin’emonas Kanehide (岡野 金右衛門 包秀)
18. Onodera Džiūnai Hidekazu (小野寺 十内 秀和)
19. Onodera Koemon Hidetomi (小野寺 幸右衛門 秀富)
20. Kimura Okaemon Sadajuki (木村 岡右衛門 貞行)
21. Okuda Magodaju Šigemori (奥田 孫太夫 重盛)
22. Okuda Sadaemonas Jukitaka (奥田 貞右衛門 行高)
23. Hajami Tozaemonas Micutaka (早水 藤左衛門 満尭)
24. Jada Goroemonas Suketake (矢田 五郎右衛門 助武)
25. Oiši Sezaemonas Nobukijo (大石 瀬左衛門 信清)
26. Isogai Džiūrozaemonas Masahisa (礒貝 十郎左衛門 正久)
27. Hazama Kihei Mitsunobu (間 喜兵衛 光延)
28. Hazama Džiūdžiro Mitsuoki (間 十次郎 光興)
29. Hazama Šinrokuro Mitsukaze (間 新六郎 光風)
30. Nakamura Kansuke Masatoki (中村 勘助 正辰)
31. Senba Saburobei Mitsutada (千馬 三郎兵衛 光忠)
32. Sugaja Hannodžio Masatoši (菅谷 半之丞 政利)
33. Muramacu Kihei Hidenao (村松 喜兵衛 秀直)
34. Muramacu Sandaju Takanao (村松 三太夫 高直)
35. Kurahaši Densuke Takejuki (倉橋 伝助 武幸)
36. Okadžima Jasoemonas Cunešige (岡島 八十右衛門 常樹)
37. Otaka Gengo Tadao/Tadatake (大高 源五 忠雄)
38. Jato Emošiči Norikane (矢頭 右衛門七 教兼)
39. Katsuta Šinzaemonas Taketaka (勝田 新左衛門 武尭)
40. Takebajaši Tadašiči Takašige (武林 唯七 隆重)
41. Maebara Isuke Munefusa (前原 伊助 宗房)
42. Kaiga Jazaemonas Tomonobu (貝賀 弥左衛門 友信)
43. Sugino Džiūheidži Cugifusa (杉野 十平次 次房)
44. Kanzaki Jogoro Norijasu (神崎 与五郎 則休)
45. Mimura Džirozaemonas Kanetsune (三村 次郎左衛門 包常)
46. Jakokava Kanbei Munetoši (横川 勘平 宗利)
47. Kajano Vasuke Cunenari (茅野 和助 常成)
48. Terasaka Kičiemonas Nobujuki (寺坂 吉右衛門 信行)

Kritika

Roninai praleido daugiau negu 14 mėnesių laukdami „tinkamo meto“ savo kerštui. Autorius Jamamoto Cunetomo Hagakure pamėgino atsakyti į plačiai žinomą klausimą: „Kas būtu buvę, jei po devynių mėnesių nuo Asano mirties Kira būtų miręs dėl ligos?“ Jo nuomone, keturiasdešimt septyni roninai būtų praleidę vienintelę progą atkeršyti už savo senjoro mirtį. Net jeigu jie būtų teigę, jog jų nepadorus elgesys tebuvo vaidyba šnipams apgauti, kad netrukus galėtų įvykdyti savo keršto planą, kas būtų jais patikėjęs? Jie būtų įamžinti kaip bailiai ir girtuokliai, visiems laikams užtraukę gėdą Asano klanui. Jamamoto nuomone, roninams tinkamas elgesys turėjo būti iškart po Asano mirties užpulti Kirą ir jo vyrus. Roninai greičiausiai būtų pralaimėję, nes Kira buvo pasiruošęs tokiai atakai, tačiau tai nesvarbu. Pasak Jamamoto, Oiši be galo troško, kad jam pavyktų. Jis sukūrė tokį planą, kad būtų tikras, jog jiems pasiseks užmušti Kirą. Tačiau toks elgesys samurajui nedera – juk svarbiausia buvo ne nužudyti Kirą, o buvusiems Asano samurajams pademonstruoti drąsą ir ryžtą puolant Kiros namus, taip atnešant garbę savo mirusiam valdovui. Net jeigu jie nebūtų nužudę Kiros, net jei puolimo metu visi jie būtų žuvę, tai nebūtų buvę svarbu, nes pergalė ir pralaimėjimas neturi prasmės. Laukdami ištisus metus jie turėjo geresnę progą nužudyti Kirą, bet dėl šios progos rizikavo savo klano garbe, kas samurajui yra didžiausia nuodėmė.

Mene

Keturiasdešimt septynių roninų tragedija tapo viena populiariausių temų japoniškame mene, o pastaruoju metu – ir vakarietiškame. Iškart po įvykio tarp Japonijos inteligentų atsirado įvairių nuomonių, kaip vertinti tokį keršto aktą. Dauguma sutiko, kad paisydami savo senjoro paskutinio noro roninai elgėsi teisingai, bet nesutarė, ar pats kerštingas senjoro noras buvo teisingas. Vis dėl to laikui bėgant istorija virto ištikimybės savo valdovui, o vėliau ir imperatoriui simboliu. Istorija galiausiai sužydėjo kaip dramų, pasakojimų ir vizualinio meno tema.

Vaidinimai

Įvykis iškart įkvėpė daug kabuki ir bunraku vaidinimų; pirmasis jų, „Puolimas naktį auštant prie Sogos“, pasirodė praėjus vos dviem savaitėms po roninų mirties. Jis buvo uždraustas šiogūnato, bet daug vaidinimų šio draudimo nepaisė, iš pradžių Osakoje ir Kiote, toliau nuo sostinės esančiuose miestuose. Kai kurie vyko netgi Maniloje, t. y. kitose Azijos šalyse.

Populiariausia versija buvo bunraku lėlių vaidinimas pavadinimu „Kanadehon čiūšingura“ (šiais laikais tiesiog čiūšingura arba „Ištikimų vasalų iždas“), kurį 1748 m. parašė Takeda Izumo ir du jo padėjėjai. Ji buvo adaptuota kabuki teatrui, kuris vis dar išlieka vienu populiariausių visoje Japonijoje.

Vengiant cenzorių dėmesio, dramoje įvykiai buvo nukelti į tolimą praeitį, XIV amžių. Asano tapo Enia Hanganu Takasada, Kira tapo Ko no Moronao, o Oiši tapo Oboši Juranosuke Jošio. Kitų roninų vardai taip pat buvo pakeisti. Vaidinime yra siužeto vingių, kurių nėra pačioje istorijoje: Moranao bando sugundyti Enios žmoną, vienas iš roninų miršta prieš patį puolimą dėl konflikto tarp ištikimybės savo šeimai ir savo kaip kario garbės.

Opera

Istorija taip pat inscenizuota ir kaip opera – Čiūšingura, kurios autorius 1997 m. yra Šigeaki Saegusa.

Kinas ir televizija

Istorija buvo pavaizduota kine bent šešis kartus Japonijoje. Pirmame filme šia tema vaidino Onoe Macunosuke. Jis buvo filmuotas ir išleistas tarp 1910 ir 1917 metų, tačiau tiksli data nėra žinoma. 1941 metais Japonijos kariuomenė paprašė režisieriaus Kendži Mizoguči, kuris vėliau režisavo filmą „Ugetsu“, sukurti Genroku čūšigura. Kariuomenė pageidavo moralę stiprinančio filmo apie ištikimuosius 47 roninus. Vis dėlto Mizoguči pasirinko Majamos čiūšingura spektaklio versiją kaip pagrindą savo filmui. Filmas, išleistas savaitę prieš Pearl Harboro užpuolimą, patyrė komercinę nesėkmę. Japonijos kariuomenė ir dauguma žiūrovų manė, jog pirmoji filmo dalis pernelyg rimta. Mizoguči ir kino studiją vis tiek pastatė antrą dalį nepaisydami kritikos, kurios susilaukė pirmoji dalis. Filmas buvo įvertintas tik Japonijoje, Amerikoje jis nebuvo rodomas iki pat 1970-ųjų. 1962 m. kurta filmo versija, režisuota Hiroši Inagaki, pavadinta „Čiūšingura“, yra geriausiai pažįstama Vakarų pasauliui. Daug japoniškų televizijos serialų, nuo trumpametražių serijų iki metus trunkančių serialų, tokių kaip „Daičiūšingura“, ar pastaruoju metu kurta „Genroku rioran“ pasakoja keturiasdešimt septynių roninų istoriją. Kai kurie filmai ir serialai pasakoja įvykius gan istoriškai, o kituose pakeisti tam tikri įvykiai ir detalės. Šiais laikas 2013 m. gruodžio 25 d. buvo išleistas amerikiečių filmas, pavadinimų „47 roninai“, vėliau, 2015 m. balandžio 3 d., ir jos stilizuota versija pavadinimu „Last Knights“.

Medžio raižiniai

Keturiasdešimt septynių roninų istorija yra viena populiariausių temų medžio ražiniuose arba ukijo-e. Daug gerai žinomų menininkų kūrė raižinius pagal samurajų istoriją, apie ją kurtus vaidinimus ar aktorius. Tarp šia tema kūrusių menininkų yra tokios asmenybės kaip Utamaro, Tohokuni, Hokusai, Kunisada, Hirošige ir Jošitoši.

Galerija

• 
  Smilkalai, deginami prie keturiasdešimt septynių roninų kapo Sengaku-dži šventykloje
• 
  Įėjimas į Sengaku-dži
• 
  Puolimą vaizduojantis medžio raižinys, autorius Kunisada (XIX a. pradžia)
• 
  Puolimą vaizduojantis atvirukas (XX a. pradžia)

Literatūra

• Allyn, John. (1981). The Forty-Seven Ronin Story. New Yorkas.
• Benesch, Oleg (2014). Inventing the Way of the Samurai: Nationalism, Internationalism, and Bushido in Modern Japan. Oxfordas: Oxford University Press.
• Dickens, Frederick V. (1930) Chushingura, or The Loyal League. Londonas.
• Forbes, Andrew ; Henley, David (2012). Forty-Seven Ronin: Tsukioka Yoshitoshi Edition. Chiang Mai: Cognoscenti Books. ASIN: B00ADQGLB8
• Keene, Donald. (1971). Chushingura: A Puppet Play. New Yorkas.
• Mitford, Algernon Bertram Freeman-Mitford, Lord Redesdale (1871). Tales of Old Japan. London: University of Michigan.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
• Robinson, B.W. (1982). Kuniyoshi: The Warrior Prints. Ithaca.
• Sato, Hiroaki. (1995). Legends of the Samurai. New Yorkas.
• Screech, Timon. (2006). Secret Memoirs of the Shoguns: Isaac Titsingh and Japan, 1779–1822. Londonas.
• Steward, Basil. (1922). Subjects Portrayed in Japanese Colour-Prints. New Yorkas.
• Titsingh, Isaac. (1820). Mémoires et Anecdotes sur la Dynastie régnante des Djogouns, Souverains du Japon. Paris: Nepveu.
• Weinberg, David R. et al. (2001). Kuniyoshi: The Faithful Samurai. Leiden.
• Robson, Lucia St. Clair (1991) The Tokaido Road. Forge Books. New York.

Nuorodos

• Chushingura ir Samurajų Tradicijos – Mitfordo, Murdoko ir kitų tekstų tikslumo palyginimas, bei daug kitos naudingos informacijos
• Ako keturiasdešimt septyni samurajai – Ako gimnazijos mokinių sukurtas tinklalapis;
• Teresaka problemos: keturiasdešimt septyni roninai ir Chushingura vaizdavimas Archyvuota kopija 2013-11-02 iš Wayback Machine projekto. Henry D. Smith II, Japan Review, 2004, 16:3-65
• Penki skirtingi medžio spausdiniai pagaminti Ando Hiroshige Archyvuota kopija 2005-08-06 iš Wayback Machine projekto.
• National Diet Library: Sengaku-ji nuotraukos (1893); Sengaku-ji nuotraukos (1911)
• Yoshitoshi, 47 Ronin series (1860)
• 47 roninų istorijos Archyvuota kopija 2017-12-04 iš Wayback Machine projekto.