Juodoji Gvardija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Juodosios Gvardijos“ serijos pirmosios knygos viršelis

Juodoji gvardija (angl. Black Company) yra amerikiečių rašytojo Glen Cook tamsiosios maginės fantastikos romanų serija.

Romanai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Juodoji Gvardija (1984 gegužė)
  2. Ilgėjantys šešėliai (1984 spalis)
  3. Baltoji Rožė (1985 balandis)
  4. Šešėlių žaidimai (1989 birželis)
  5. Sidabrinis smaigas (1989 rugsėjis)
  6. Plieniniai sapnai (1990 balandis)
  7. Niūrūs laikai (1996 balandis)
  8. Tamsa – tai ji (1997 rugsėjis)
  9. Vanduo miega (1999 kovas)
  10. Kariai gyvi (2000 liepa)

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

Knygos aprašo fiktyvaus viduramžių pasaulio elitinę samdinių gvardiją, vieną iš Laisvųjų Katovaro gvardijų. Viso serijoje aprašyta maždaug keturiasdešimt metų jos istorijos. Romanai skirstomi į tris grupes: Šiaurės knygos („Juodoji gvardija“, „Ilgėjantys šešėliai“, „Baltoji Rožė“, „Sidabrinis smaigas“), Pietų knygos („Šešėlių žaidimai“, „Plieniniai sapnai“) ir Žaižaruojantis akmuo („Niūrūs laikai“, „Tamsa – tai ji“, „Vanduo miega“ ir „Kariai gyvi“).

Šiaurės knygos aprašo Gvardijos tarnybą Šiaurinės imperijos Valdovei, sukilimą ir galiausiai žlugimą (išskyrus knygą „Sidabrinis smaigas“, kuri aprašo ne Gvardiją, o kelių nuo jos atsikyrusių samdinių nuotykius po trečiosios knygos įvykių). Pietų knygose Gvardijos likučiai keliauja į Katovarą gražinti metraščių, Gvardija atkuriama ir vėl beveik patiria žlugimą. Beveik visur čia pasakotojas yra Kranklys, Juodosios gvardijos gydytojas ir metraštininkas.

Viešpatavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Viešpatavimo epochoje, buvusioje dar prieš serijoje aprašomus įvykius, galingas burtininkas Viešpats (angl. Dominator) kartu su žmona Valdove (angl. Lady) ir dešimt Pašvęstųjų – savo valiai pajungtų žemesniųjų burtininkų (angl. Ten Who Were Taken) – įkūrė centralizuotą imperiją, kurioje tvarką palaikė bekompromisiniu žiaurumu ir smurtu. Galiausiai maištininkai, vadovaujami Baltosios Rožės, sugebėjo juos įveikti, ir, nesugebėdami sunaikinti visiškai, gyvus ir saugojamus burtų palaidojo Pilkapiuose. Po daug metų per Burtininko Bomanzo neatsargumą Valdovė kartu su dešimt Pašvęstųjų išsivaduoja iš Pilkapių, tačiau savo vyrą palieka įkalintą. Per trumpą laiką ji vėl atkuria Šiaurinę imperiją. Maždaug tada prasideda ir pirmosios knygos siužetas, Juodąją gvardiją Sielagaudė – viena iš dešimties Pašvęstųjų – pasamdo tarnauti Valdovei ir kovoti prieš maištininkus.

Pašvęstieji[taisyti | redaguoti kodą]

Pašvęstieji kadaise buvo galingi burtininkai, stoję į kovą prieš Viešpatį ir pralaimėję. Despotas pajungė jų valią sau ir privertė jam tarnauti. Vėliau, prisikėlę kartu su Valdove, jie tęsė tarnybą jai, tačiau nuolat regzdavo intrigas vienas prieš kitą, o vėliau ir prieš pačią Valdovę, padėdami sugrįžti Viešpačiui. Juodoji gvardija buvo nuolat išnaudojama šiose vidinėse intrigose, dažniausiai kaip Sielagaudės įrankis prieš Šlubį. Dalis Pašvęstųjų žuvo ar imitavo savo žūtį, todėl Valdovė pavergė ir naujais Pašvęstaisiais pavertė kelis gabius naujųjų maištininkų vadus. Yra žinoma, kad tarp senųjų Pašvęstųjų yra trys moterys, tačiau įvardintos tik dvi.

Dešimt pirmųjų Pašvęstųjų[taisyti | redaguoti kodą]

  • Sielagaudė, Valdovės sesuo
  • Audronaša
  • Mėnulio Kandžiotojas
  • Pakaruoklis
  • Kaulalaužys
  • Besikeičiantis
  • Staugūnas
  • Naktinis Šliužas
  • Šlubis
  • Beveidis

Nauji Pašvęstieji[taisyti | redaguoti kodą]

  • Šnabžlė, buvusi bene geriausia maištininkų generolė, priklausiusi vadovaujančiam Ratui.
  • Keliauninkas, vienas maištininkų vadų iš Rato.
  • Plunksna, Keliauninko žmona, taip pat iš Rato.

Ir kiti.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]