Istorijos filosofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Istorijos filosofija, filosofijos šaka, nagrinėjanti istoriją, kai istorija tapatinama ir su praeitimi, ir su istoriografine jos išraiška. Tradiciškai skiriamos dvi pagrindinės istorijos filosofijos šakos:

  • spekuliatyvioji, nagrinėjanti ontologines (metafizines) problemas, suvokianti visą praeitį (= istoriją) kaip tam tikrą vidinę raidą, prasmę, dėsningumus turintį procesą ir bandanti apmąstyti šį procesą; rusiškoje tradicijoje ir kt. dar vadinama istoriosofija,
  • kritinė, nagrinėjanti epistemologines istorinio pažinimo problemas.

Sąvoką istorijos filosofija XVIII amžiuje pasiūlė Voltaire, kuris suvokė ją kaip naują, kritinį istorinio mąstymo būdą, kai individas pats mąsto objektą vietoj to, kad atkartotų tai, ką buvo parašę kiti. Šia sąvoka pasinaudojo Herderis, Hegelis ir kiti XVIII a. pab. filosofai, tačiau jiems istorijos filosofija buvo a priori suvokiama visuotinės istorijos, kurioje skleidžiasi tautos ir kultūros, samprata. Kai kurie XIX a. pozityvistai ėmė reikalauti, kad istorijos filosofija atrastų bendruosius dėsnius, apie kuriuos privalėtų papasakoti istorikai. Taigi iki XX a. vidurio istorijos filosofijoje vyravo spekuliatyvioji kryptis.

Tačiau XIX–XX a. sandūroje istorijos filosofijai pradėtos priskirti ir istorinio pažinimo nagrinėjimo problemos (pvz., Robin George Collingwood), o pastarąsias problemas nagrinėjanti kryptis 1938 m. pirmąkart įvardinta kritine istorijos filosofija (Raymondo Arono sąvoka).

Plg., Arthur Danto 1965 m. išleistame veikale visą metafizines problemas nagrinėjančią istorijos filosofiją įvardijo substancine, o epistemologines – analitine.

Svarbesni istorijos filosofijos veikalai[taisyti | redaguoti kodą]

Klasikinė spekuliatyvioji istorijos filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Giambattista Vico (1668–1744), „Principi di una scienza nuova d'intorno alla commune natura delle nazioni“ [Naujojo mokslo apie bendrąją tautų prigimtį pagrindai] (1725), [A. Poviliūnas, „Renesanso pasaulėžiūra ir Dž. Viko istorijos filosofija“, Problemos, 37 (1987), p. 14–22],
  • Johann Gottfried Herder (1744–1803), „Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit“ [Mintys apie žmonijos istorijos filosofiją] (4 t., 1784–91),
  • Immanuel Kant (1724–1804), „Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltbürglicher Absicht“ [Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu] (1784, liet.: Politiniai traktatai, 1996), „Ideen zur Philosophie der Geschichte“ [Mintys apie istorijos filosofiją] (1785),
  • Georg Wilhelm Friedrich Hegel (1770–1831), „Vorlesungen über die Philosophie der Geschichte“ [Istorijos filosofija] (1837, liet. 1990),
  • Karl Marx (1818–1883), Friedrich Engels (1820–1895), „Die deutsche Ideologie“ [Vokiečių ideologija] (1845, liet. 1974),
  • Oswald Spengler (1880–1936), „Der Untergand des Abendlandes, Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte“ [Vakarų saulėlydis: visuotinės istorijos morfologijos kontūrai] (1918),
  • Karl Jaspers (1883–1969), „Von Ursprung und Ziel der Geschichte“ [Apie istorijos kilmę ir jos tikslą] (1949),
  • Arnold Joseph Toynbee (1889–1975), „A Study of History“ [Istorijos tyrimas] (12 t., 1934–61),
  • Reinhold Niebuhr (1892–1971), „The Nature and Destiny of Man“ [Žmogaus prigimtis ir likimas] (1941–43, liet.: Žmogus ir visuomenė, 1993), „Faith and History. A Comparison of Christian and Modern views of History“ [Tikėjimas ir istorija. Krikščioniškojo ir šiuolaikinio požiūrio į istoriją palyginimas] (1949),

Kritinė istorijos filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

neokantininkai:

  • Wilhelm Windelband (1848–1915), „Geschichte und Natur - wissenschaft“ [Istorija ir gamtamokslis] (1894, liet.: Kultūra ir istorija, 1996),
  • Heinrich Rickert (1863–1936), „Die Grenzen der wissenschaftlichen Begriffsbildung. Eine logische Einleitung in dien historischen Wissenschaften“ [Sąvokų dalybos ribos kultūros moksluose. Loginis istorinių mokslų įvadas] (2 t., 1896–1902), „Geschichtsphilosopohie“ [Istorijos filosofija] (1905), „Die Probleme der Geschichtsphilosophie. Eine Einführung“ [Istorijos filosofijos problemos. Įvadas] (1924),
  • Max Weber (1864–1920) „The Logic of Historical Explanation“ [Istorinio aiškinimo logika] (1978),

hermeneutai:

  • Wilhelm Dilthey (1833–1911), „Die Aufbau der geschichtlichen Welt in den Geisteswissenschften“ [Istorinio pasaulio atkūrimas humanitariniuose moksluose] (1910), [A. Juozaitis, „Vilhelmas Diltėjus: subjektas ir istorija“, Problemos, 34 (1986)], [A. Sverdiolas, „Vilhelmo Diltėjaus gyvenimo hermeneutika“, Filosofija ir sociologija, 1 (1990)],
  • Hans Georg Gadamer (1900–2002), „Wahrheit und Methode“ [Tiesa ir metodas] (1960), „Istorija. Menas. Kalba“ (sud. A. Sverdiolas, 1999),

neohegelininkai:

  • Benedetto Croce (1866–1952), „Teoria e storia della storiografia“ [Istoriografijos teorija ir praktika] (1917), „La storia come pensiero e come l'azione“ [Istorija kaip mintis ir kaip veiksmas] (1938, ištrauka liet.: Problemos, 47 (1995)),
  • Robin George Collingwood (1889–1943), „The Idea of History“ [Istorijos idėja] (1946),
  • Karl Raimund Popper (1902–1994), „The Open Society and its Enemies“ [Atvira visuomenė ir jos priešai] (1945, liet. 1998), „The Poverty of Historicism“ [Istoricizmo skurdas] (1957, liet. 1992),

Analitinė istorijos filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Carl Gustav Hempel (1905–1997), „The Function of General Laws in History“ [Bendrųjų dėsnių funkcija istorijoje] (1942),
  • William Herbert Dray (g. 1921), „Laws and Explanation in History“ [Dėsniai ir paaiškinimas istorijoje] (1957), „Philosophy of History“ [Istorijos filosofija] (1964), „Phisophical Analysis and History“ [Filosofinė analizė ir istorija] (1966), „Perspectives on History“ [Apie istoriją] (1980), „Substance and Form in History“ [Substancija ir forma istorijoje] (red., 1981), „On History and Philosophers of History“ [Apie istorija ir istorijos filosofus] (1989),
  • Arthur Coleman Danto (g. 1924), „Analytical Philosophy of History“ [Analitinė istorijos filosofija] (1965).