Išmanusis laikrodis

„Linux“ laikrodis 2000 m. Jį pristatęs autorius pavadintas „rankinio nešiojamojo kompiuterio“ tėvu

Išmanusis laikrodis (angl. smartwatch) – kompiuterizuotas rankinis laikrodis, be standartinės laiko rodymo funkcijos turintis plačias funkcines galimybes, kurios beveik nenusileidžia išmaniajam telefonui. Šiuolaikinės technologijos leidžia sutalpinti kompiuterį į laikrodžio dydžio korpusą, todėl tokio laikrodžio pagalba galima valdyti kai kurias telefone įdiegtas programas, skaityti elektroninius laiškus, trumpąsias žinutes, socialinių tinklų naujienas, valdyti skambučius.

Funkcionalumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai gamintojo deklaruojamos funkcijos veikia tik tuo atveju, jei šalia laikrodžio yra telefonas ir bevielis Bluetooth ryšys. Viena iš problemų išlieka laikrodžių baterijos trumpas tarnavimo laikas. Taikant alternatyvius įkrovimo metodus (judesio, saulės ir kt.) ir išsprendus prietaiso autonomijos problemą, gamintojai turės galimybę išplėsti jo funkcionalumą.

Šiuo metu išmaniųjų laikrodžių palaikomos svarbesnės funkcijos:

turi vibracijos variklį, sensorinį ekraną, mini OS,
sportavimą lydi išsamiais statistiniais duomenimis (kalorijos, atstumas, pulsas),
rodo ateinančius į telefoną pranešimus,
palaiko kalbos atpažinimą,
atidaro socialinių tinklų naujienas,
sinchronizuojasi su išmaniaisiais telefonais, veikiančiais su skirtingomis OS,
bendradarbiauja su populiariausiomis Android, iOS, Windows,
dirba kaip kalkuliatorius, navigatorius, FM radijas, multimedijos grotuvas, fotoaparatas, barometras,
įmontuota baterija energiją išlaiko 2–3 d.,
yra atsparus vandens, dulkių ir mechaniniam poveikiui,
turi paprastą valdymo sąsają ir meniu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įprasti nešiojami laikrodžiai kelis šimtmečius buvo tik mechaniniais ir rodė tik laiką. XX a. buvo išrastas elektroninis laikrodis, kuris galėjo žymiai daugiau nei vien tik rodyti tikslų laiką. Pirmieji išmanieji laikrodžiai, kuriuos valdė minikompiuteriai, pasirodė XX a. antroje pusėje. Kompanijos „Seiko“ modelis, kuris pasirodė 9 dešimtmečio pradžioje, turėjo pritaikytą Qwerty klaviatūrą įprastiniam elektroniniam laikrodžiui – jos pagalba laikrodžio savininkas galėjo įrašyti trumpą pastabą į atmintinę. Po dvejų metų įmonė pristatė laikrodį su nuotoline prieiga prie „Apple“ ir „IBM“ kompiuterių. Tačiau modelis stokojo funkcionalumo ir netapo populiarus. Antroje 9-ojo dešimtmečio pusėje „Seiko“ vėl pristatė savarankišką prietaisą – stilingą elektroninį laikrodį su gausybe papildomų funkcijų. Iš esmės tai buvo pažangaus žadintuvo ir užrašų knygelės mišinys. 1994 m. prie „Seiko“ konkurentų su futuristiniu modeliu prisijungė „Timex“. Netrukus „Casio“ sukūrė laikrodį–pultelį (TV, vaizdo grotuvas, stereo), o išmanųjį laikrodį suprojektavo ir „Samsung“.

Tūkstantmečių sankirtoje „IBM“ sukūrė Linux laikrodį su vibruojančiu varikliu, pirštų atspaudų jutikliu, 32 bitų procesoriumi, 8 MB RAM ir Bluetooth. „Microsoft“ pristatė projektą SPOT (Smart Personal Objects Technology). Šį laikrodį ėmė gaminti „Fossil“, „Tissot“, „Swatch“, „Garmin“ ir kt. Populiariausios jo ypatybės: galimybė užsisakyti naujienlaiškį su naujienomis, orų prognozę ir sporto renginių transliacijas. Tačiau SPOT projektas jau 2008 m. buvo užšaldytas.

Tuo metu kinai aktyviai kūrė produktus „viskas viename“, tarp jų ir telefonus-laikrodžius. Nepaisant trūkumų (programinės įrangos nesuderinamumas, gremėzdiškas ekranas), jie dėl savo pigumo buvo paklausūs. Tačiau ši pramonės šaka gyveno tik 2–3 metus, nes Azijos gamintojai perėjo prie vis labiau populiarėjančių iPhone kopijų gamybos.

Tik išplitus išmaniesiems telefonams, naujos kartos išmaniųjų laikrodžių vystymasis įgavo tikrą pagreitį. Išmaniojo laikrodžio, prisijungiančio prie interneto, leidžiančio skambinti ir fotografuoti, istorija siekia vos kelerius metus, todėl tai palyginti nauja ir kol kas brangi technologija.