Huata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Huata (maor. huata), hoata – ilgų maorių iečių tipas. Tai ilgiausios ietys, kurių ilgis siekdavo 5,4 m (ilgiausia aprašyta – 7,2 m).

Huatas paprastai darydavo iš manuka (Leptospermum scoparium) medienos, kuri buvo tipiška žaliava maorių iečių gamyboje. Antrasis huatos galas turėdavo pastorėjimą, vadintą reke, koreke ar purori.

Huatos būdavo naudojamos atakuojant įtvirtinimus ar juos ginant. Puldami jomis durdavo pro palisado angas arba, atvirkščiai, nuo gynybinių pakylų ir gynybinių pylimų.
Huatas kartais naudodavo ir kaudamiesi atviroje vietoje. Tuomet huatą valdydavo du kariai. Vienas laikydavo huatą ties galo bumbulu ir užtikrindavo stūmį dūriui, o antrasis laikydavo huatą ties viduriu ir nutaikydavo. Toks huatų panaudojimas aprašytas literatūroje, tačiau neaišku, kam tokį griozdišką ginklą naudoti atviroje vietoje.

Tuhoe maoriai šias ilgas ietis vadindavo huata roa ('ilgoji huata'), o huata poto ('trumpoji hoata') jie vadino gerokai trumpesnes ietis, kurias daugelis kitų genčių vadino tao. Tuhoe maoriai žodžiu tao vadino tik paukštines ietis. Kai kurios gentys hoatas vadino taoroa ('ilgasis tao').

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]