Homo antecessor
| Homo antecessor | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
_y_mand%C3%ADbula_(parte_del_esqueleto_facial_ATD6-69)_del_Ni%C3%B1o_de_la_Gran_Dolina_(Hom%C3%ADnido_3)._Museo_Arqueol%C3%B3gico_Nacional_de_Espa%C3%B1a.jpg) Homo antecessor kaukolės fragmentai (Nacionalinis archeologijos muziejus) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Homo antecessor Bermúdez de Castro et al., 1997 |
Homo antecessor – išnykusi Homo genties rūšis, datuojama laikotarpiu prieš 1,2 mln. – 800 000 metų. Šią rūšį atrado Eudald Carbonell, Juan Luis Arsuaga ir J. M. Bermúdez de Castro.[1]
Dėl unikalaus šiuolaikinių ir primityvių bruožų derinio tyrinėtojai 1997 m. atrastas fosilijas priskyrė naujai rūšiai. Dėl savo senumo ši rūšis turėtų būti susijusi su pirmąja homininų migracijos iš Afrikos į Euraziją banga, tad tai viena iš ankstyviausių žmonių rūšių, gyvenusių Europoje.[2]
Genties pavadinimas Homo yra lotynų kalbos žodis, reiškiantis 'žmogus', o rūšies pavadinimas antecessor lotynų kalba reiškia 'tyrinėtojas, pirmeivis'. Rūšis taip pavadinta, manant, kad šie homininai – pirmieji Europoje.[3]
Evoliuciniai ryšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įvairūs archeologai ir antropologai svarstė, kaip H. antecessor susijusi su kitomis Europoje gyvenusiomis Homo genties rūšimis. Pagal vieną iš siūlymų, ši rūšis yra evoliucinė grandis tarp Homo ergaster bei H. heidelbergensis. Kai kurių antropologų teigimu, H. antecessor gali būti šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių (per Homo heidelbergensis) ankstyviausias bendras protėvis, nes šiai rūšiai būdingi ir primityvūs bruožai, tipiški ankstyvosioms Homo genties rūšims, ir saviti bruožai, nebūdingi nei neandertaliečiams, nei Homo sapiens. Richard Klein teigimu, tai buvusi atskira rūšis, kuri evoliucionavo iš H. ergaster.[4]
Kai kurie mokslininkai mano, kad H. antecessor yra ta pati rūšis, kaip H. heidelbergensis. Pastarieji homininai gyveno Europoje 600 000–250 000 metų iki mūsų dienų pleistoceno laikotarpiu.[5] Toks požiūris grindžiamas tuo, kad visiškai išlikusi kaukolė iki šiol nebuvo rasta, terasti 14 fragmentų, apatinio žandikaulio kaulai, be to, šie mokslininkai atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis H. antecessor priskiriamų fosilijų buvę vaikai.[2][6]
2020 m., išanalizavę senovinius baltymus, išgautus iš danties ATD6-92, olandų paleoantropologas Frido Welker su kolegomis priėjo išvados, kad H. antecessor nėra šiuolaikinių žmonių protėvis.[7]
Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
H. antecessor smegeninės tūris siekė apie 1000 cm³ (mažesnis nei šiuolaikinių žmonių). Kūno sudėjimu nedaug tesiskyrė nuo šiuolaikinių žmonių, tačiau buvo stambesni. Ūgis – maždaug 1,6–1,8 m. Kakta žema, ryškus dvigubas antakinis lankas, pakaušinis kyšulys. Neturėjo ryškaus smakro.[3]
Dantys buvo stambūs, kapliai su keliomis šaknimis, viršutiniai kandžiai kastuvo formos.[3]
Įrankiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gran Dolina urve aptikta apie 200 akmeninių įrankių, taip pat maždaug 300 gyvūnų kaulų (iš tų pačių sluoksnių kaip homininų), jų amžius – bent 780 000 metų. Sima del Elefante rasti 32 akmeniniai įrankiai ir gyvūnų kaulų (amžius siekia ~1,1–1,2 mln. m.).[3]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bermudez de Castro; Arsuaga; Carbonell; Rosas; Martinez; Mosquera (1997). „A hominid from the Lower Pleistocene of Atapuerca, Spain: possible ancestor to neandertals and modern humans“. Science. 276: 1392–1395. doi:10.1126/science.276.5317.1392. PMID 9162001.
- ↑ 2,0 2,1 „Homo antecessor: Common Ancestor of Humans and Neanderthals?“. Smithsonian. November 26, 2011. Nuoroda tikrinta 2015-12-09.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Homo antecessor. Australian Museum. Nuoroda tikrinta 2023-12-18.
- ↑ Klein, Richard. 2009. "Hominin Disperals in the Old World" in The Human Past, ed. Chris Scarre, 2nd ed., p. 108.
- ↑ „Homo antecessor“. Australian Museum. November 26, 2011. Nuoroda tikrinta 2015-12-09.
- ↑ „The Last Human: A Guide to Twenty-two Species of Extinct Humans By Esteban E. Sarmiento, Gary J. Sawyer, Richard Milner, Viktor Deak, Ian Tattersall“. Google Books. Nuoroda tikrinta 2015-12-10.
- ↑ Welker, Frido; Ramos-Madrigal, Jazmín; Gutenbrunner, Petra; Mackie, Meaghan; Tiwary, Shivani; Rakownikow Jersie-Christensen, Rosa; Chiva, Cristina; Dickinson, Marc R.; Kuhlwilm, Martin; de Manuel, Marc; Gelabert, Pere; Martinón-Torres, María; Margvelashvili, Ann; Arsuaga, Juan Luis; Carbonell, Eudald; Marques-Bonet, Tomas; Penkman, Kirsty; Sabidó, Eduard; Cox, Jürgen; Olsen, Jesper V.; Lordkipanidze, David; Racimo, Fernando; Lalueza-Fox, Carles; Bermúdez de Castro, José María; Willerslev, Eske; Cappellini, Enrico (2020). „The dental proteome of Homo antecessor“. Nature. 580 (7802): 235–238. Bibcode:2020Natur.580..235W. doi:10.1038/s41586-020-2153-8. ISSN 1476-4687. PMC 7582224. PMID 32269345. S2CID 214736611.