Hitopadeša
Hitopadeša (skr. हितोपदेश = IAST: Hitopadeśa „tinkamas pamokymas“) – senovės indų pamokomų pasakėčių rinkinys, sukurtas sanskritu ~IX–XI amžiuje. Tradiciškai „Hitopadešos“ autoriumi laikomas panditas Narajana iš Bengalijos, nors kaip ir daugelio senųjų indiškų tekstų taip ir šio autorystė nėra aiški. Rinkinyje perpasakojama nemažai „Pančatantros“ istorijų.
Teksto kompozicija rėminė, kūrinį sudaro 4 pagrindiniai pasakojimai (į juos įterpta kitų pasakojimų). Skirtingose atmainose posmų skaičius svyruoja nuo 655 iki 749, į tekstą įveda malda dievams Ganešai ir Sarasvatei.[1][2] Svarbiausios pasakojimų temos – draugystė (mitralabha), nesantarvė (suhṛdbheda), taika (sandhi) ir karas (vigraha). Pasakų moralas priklauso nuo aplinkybių ir paremtas protu, o ne universalia dorovine doktrina; jose gausu eiliuotų aforizmų.[3]
„Hitopadeša“ yra vienas iš svarbesniųjų senųjų indų tekstų: jis išverstas į visas didžiąsias indų kalbas, taip pat į Pietryčių Azijos kalbas, persų, anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kt. 2018 m. išverstas lietuviškai. „Hitopadešą“ komentavo Mogolų imperatorius Akbaras. Pirmasis angliškai tekstą išvertė Čarlzas Vilkinsas. Seniausias žinomas „Hitopadešos“ rankraštis rastas Nepale ir datuojamas 1373 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ S Narayana; A.N.D. Haksar (Translator) (2005). Hitopadesa. Penguin Books. pp. ix–x, xvi–xviii.
- ↑ Charles Wilkins (1886), Hitopadesa: Fables and Proverbs, London: George Routledge & Sons, p. 17
- ↑ Hitopadeša. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Danguolė Žalytė psl.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Hitopadeša: išmintis mažiems ir dideliems, iš anglų k. vertė Saulius Dagys. Vilnius: Ajurvedos akademija, 2018.