Gobinis rudasis lokys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ursus arctos gobiensis
Gobinis rudasis lokys Kijevo zoologijos sode
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Lokiniai
(Wikispecies-logo.svg Ursidae)
Gentis: Meškos
(Wikispecies-logo.svg Ursus)
Rūšis: Rudasis lokys
(Wikispecies-logo.svg Ursus arctos)
Porūšis: gobinis rudasis lokys
(Wikispecies-logo.svg Ursus arctos gobiensis)
Binomas
Ursus arctos gobiensis
Sokolov e Orlov, 1992

Gobinis rudasis lokys (lot. Ursus arctos gobiensis), mazalajus (angl. mazaalai) – rudojo lokio (Ursus arctos) porūšis, gyvenantis Gobio dykumoje (Mongolija).

Porūšis unikalus tuo, kad šio porūšio individai gyvena dykumoje. Gobiniai lokiai kartais laikomi tibetinio rudojo lokio reliktine populiacija.[1]

1992 m. teriologai V. Sokolovas ir V. Orlovas aprašė gobinius lokius kaip atskirą rūšį Ursus gobiensis[2].
Amerikiečių biologas Dž. Šaleris (G. B. Schaller) mano, kad gobiniai lokiai labai skiriasi nuo kitų rudųjų lokių, todėl yra atskira lokių rūšis.[3]

Biologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal negausius stebėjimus, gobinis lokys yra smulkesnis už kitus ruduosius lokius. Kūnas apie 1,5 m ilgio, sveria 90-120 kg. Jo kailis gelsvarudis ar raudonrudis. Kojos ilgesnės negu kitų lokių. Greitai bėgioja, vikriai lipa į kalnų šlaitus. Labai atsargus, todėl sunkiai aptinkamas.

Gobio lokiai visaėdžiai, bet dažnai minta šaknimis (ypač mėgsta rabarbarų, kurie dažni šiuose kalnuose, šaknis), išrausia skruzdėlynus. Dažniausiai maisto ieško oazėse, kur augalijos įvairovė didžiausia.
Lokės atsiveda vieną lokiuką.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Porūšis įtrauktas į Mongolijos Raudonąją knygą kaip labai retas. Gali būti, kad tai nykstantis porūšis, nes jo gausumas labai mažas, todėl jis lengvai pažeidžiamas. Dž. Šaleris paskaičiavo, kad populiaciją sudaro tik apie 30 individų. Gobinių lokių išsaugojimui ketinama Gobio rezervate sukurti visiškos ramybės zonas, kur bus draudžiama įvažiuoti automobiliams.

Gobiniai lokiai gyvena Cagaan-Bogd-Uulo kalnų masyve (tai labiausiai į rytus nutolusi Tian Šanio kalnų atšaka). Arealo ilgis 50-60 km, o plotas – ne didesnis kaip 10-15 tūkstančių km².

Stebėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji gamtininkai, matę gyvą gobinį lokį, (1943 m. rugpjūtis) buvo geografas E. Murzajevas (Э.М. Мурзаев) ir botanikas A. Junatovas (А.А. Юнатов).
1966 m. kariškiai buvo sugavę lokiuką, kuris kurį laiką gyveno pasienio užkardoje, paskui buvo perduotas į cirką, kur žuvo nuo ligos. Jo iškamša yra Ulan Batoro Istorijos ir gamtos muziejuje.
Viena pirmųjų gobinio lokio nuotraukų buvo paskelbta tik 1998 m.

Filme „Mountains of the Snow Leopard“ rodoma lokė su lokiuku, kasantys rabarbarų šaknis.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Galbreath G.H., Groves C.P>, Waits L.P. (2007) Genetic resolution of composition and phylogenetic placement of the Isabelline Bear. Ursus 18(1):129–131
  2. Sokolov V., Orlov V. (1992) A new species of bear – Ursus gobiensis sp.n. – mazaaly or Gobi bear. Page 133 in Berlin Symposium on Mongolian Biological Resources, 24 March 1992. East German Academy of Sciences, Berlin, Germany. (rusų kalba)
  3. Grasslands, Shrublands, Deserts. In: Endangered Species Handbook
  • Videofilmas „Mountains of the Snow Leopard“ (60 min.). Survival Anglia. 1994.