Gerontologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vyresnio amžiaus žmonės aktyviai leidžia laiką Salduvės parke (Šiauliai)

Gerontologijamedicinos šaka, tirianti žmogaus organizmo senėjimo priežastis, mechanizmą, reiškinius bei pagyvenusius žmones. Rūpi ne vien fizinis senėjimo procesas, bet ir jam įtaką darantys socialiniai bei kultūriniai veiksniai. Gerontologijos šaka geriatrija nagrinėja senų žmonių ligų ypatumus, jų gydymo ir profilaktikos ypatumus. Senų žmonių higieną nagrinėja gerohigiena, psichiką ir elgseną – gerontopsichologija.

Gerontologija naudoja biocheminius, biofizinius, biologinius, fiziologinius, klinikinius ir kitus metodus. Didelę svarbą turi socialiniai ir higieniniai tyrimai, kurie padeda išaiškinti pernelyg ankstyvo senėjimo priežastis, priklausančias nuo žmogaus gyvensenos, socialinių sąlygų. Gerontologijos vystymąsi lemia esminiai vidutinės gyvenimo trukmės pakitimai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Gerontologija pradėjo formuotis XX a. pradžioje. Buvo sukurta tokių organizmo senėjimo teorijų, kaip organizmo intoksikacijos, kurią sukelia žarnyno bakterijų apykaitos bei paties organizmo azotinių medžiagų apykaitos produktai (I. Melčikovo; Rusija, 1908 m.), zolių virtimo geliais ir protoplazmos kondensacijos (V. Ružičkos; Čekoslovakija, 1922 m.), fermentų aktyvumo sumažėjimo (V. Alpatovo ir O. Nastiukovos, TSRS, 1948 m.).

Pirmoji pasaulyje konferencija senėjimo profilaktikos ir ilgametystės klausimais įvyko 1938 m. Kijeve.[1]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gerontologija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 78 psl.


Commons-logo.svg Vikiteka: Gerontologija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka