Georg Leibbrandt

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
Georg Leibbrandt

Georg Leibbrandt (1899 m. rugsėjo 5 d. Torosove, šalia Odesos, Zebrikovo rajone, carinėje Rusijoje – 1982 m. birželio 16 d. Bonoje, Vakarų Vokietijoje) – nacių partijos politikas ir mokslininkas.

1927 m. jam suteiktas daktaro laipsnį. Tyrė Juodosios jūros pakrantės vokiečių telkinių istoriją.

1933 m. priėmė Alfredo Rosenbergo kvietimą grįžti į Vokietiją. Tais metais įstojo į nacių partiją. Jį paskyrė nacių partijos Užsienio politikos tarnybos Rytų skyriaus direktoriumi. Jam taip pat uždavė vadovauti antisovietinei ir antikomunistinei propagandai.

Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, po keturių dienų, 1940 m. birželio 20 d., Georg Leibbrandt ir Kazys Škirpa susitiko „Eden“ viešbutyje Berlyne. Jų pokalbio dėka išsivystė sukarintas, antisovietinis, antisemitinis Lietuvių aktyvistų frontas. [1] Buvęs Lietuvos NKVD kontržvalgybos viršininkas Aleksandras Slavinas tvirtina, jog vokiečiams rūpėjo, kad Lietuvių aktyvistų frontas numatytame kare prieš Sovietų Sąjungą kaip „Sondergruppe A“ kenktų sovietams. [2] Toliau ryšiams su Kaziu Škirpa vadovavo Peter Kleist.

1941 m. balandžio 11 d. Alfredas Rosenbergas nubrėžė numatytos Okupuotų rytų kraštų ministerijos struktūrą, kurioje Leibbrandtą paskyrė vadovauti "kitataučių brangenybių" (Fremde Volkstümer) departamentui.[3] Rosenbergas tarp visų nacių vadovų pasižymėjo meno kūrinių grobimu. [4]

1941 m. gegužės 29 d. pasitarime rengiančiame propagandą numatytam karui su Sovietų Sąjunga pristatė „propagandos politines gaires“: „Žinoma, visi gyventojai sveikins faktą, kad aišku žydus laikom pagrindiniais kaltininkais. Žydų klausimas gali būti didele dalimi išspręstas leidžiant gyventojams laisvai veikti kurį laiką po to kai užvaldysime kraštą. … Žodžiu, greičiausiai patartina iš pradžių palikti gyventojams jiems patiems savo sąskaitas suvesti su žydais bolševikais engėjais, ir po to surinkus išsamesnių žinių susitvarkyti su likusiais engėjais.“ [5]

1941 m. liepos mėn. Alfredas Rosenbergas paskyrė jį Okupuotų rytų kraštų ministerijos politikos skyriaus vadovu. Dirbo ryšininku su ukrainiečių, kaukaziečių, rusų ir kitų kraštų išeivijomis. Kreipėsi į Reichskomisarą Hinrich Lohse, kad jis paaiškintų, kokiu pagrindu draudė išžudyti Liepojoje likusius žydus. [6] 1941 m. spalio mėn. dalyvavo pasitarime su Reinhardu Heydrichu kaip išžudyti visus žydus. [7]

1942 m. kartu su Alfred Meyer atstovavo ministeriją Vansė konferencijoje, aptariusioje Europos žydų išžudymą.

1943 m. dėl nežinomų priežasčių paliko ministeriją ir įstojo į Vokietijos laivyną.

Sąjungininkų įkalintas nuo 1945 m. iki 1949 m. gegužės mėn. 1950 m. sausio mėn. Nuremburgo teismas jį apkaltino žydų išžudymu, tačiau 1950 m. rugpjūčio mėn. 10 d. nutraukė bylą ir jį paleido.

Po karo gyveno JAV, tyrė Rusijos vokiečių istoriją.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]