Fotelis
Fotelis (pranc. fauteuil) – minkštas sėdimasis baldas su atkalte ir ranktūriais; minkštas krėslas. Dažnai foteliai yra baldų komplekto dalis.
Gaminamas iš įvairios medienos, dažomas, lakuojamas, poliruojamas, auksuojamas, tekinamas, drožinėjamas, aptraukiamas oda, puošniais apmušalais (damastu, lampasu, atlasu, aksomu, specialiai išaustais peizažiniais ar kitokio rašto gobelenais, naujausiais laikais – žakardinais audiniais). Puošiamas dekoratyviniais apvadais, kutais, apkalamas vinutėmis, minkštos dalys užpildomos drožlėmis, džiovinta žole, vata, plunksnomis, ašutais, XIX a. – spyruoklėmis, nuo XX a. – ir poroplastikais.
Vadintas dailės stiliaus (Liudviko XIII, regentystės stiliaus), valdovų, didikų (à la Pompadour) vardais. Išsirutuliojo XVI a. iš katedros – akmeninio arba medinio krėslo, skirto ypatingam asmeniui. Baroko epochos foteliams būdinga aukšta atkaltė, įvairios tekintos kojos, sujungtos stačiakampiais, X arba H raidės formos skersiniais XVII–XVIII a. susiformavo įvairios atmainos, kurios skiriasi dydžiu, pasostės, atkaltės, ranktūrų forma:
- à la reine (pranc. 'pagal karalienę') – platus su žema atkalte),
- kabriolė – žemas su ryškiai suapvalinta atkalte,
- markizė – platus su stačiakampe atkalte ir pagalve,
- gondolė – lenktų, suapvalintų formų su žema atkalte,
- beržerė – žemas, platus su pagalve,
- konfesionalas – masyvių formų su aukšta atkalte.
Savito stiliaus sukūrė baldų dail. T. Chipendale, G. Hepplewhite, T. Sheraton ir kiti. Klasicizmo stiliaus mažesni, tiesių, architektoniškų formų. XIX a. suvienodėjo, atmainos nunyko, paplito patogūs, gilūs, minkšti krėslai mažai kito iki XXI a.
Lietuvoje foteliai paplito XVII–XVIII amžiuje. Gaminti dvarų ir amatininkų dirbtuvėse pagal Vakarų Europos stilių pavyzdžius, vežti iš užsienio. XX a. unikalių sukūrė baldų dizaineriai J. Prapuolenis, J. Vainauskas, J. Virakas, A. Speičys ir kiti.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lijana Šatavičiūtė. Fotelis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 206-207 psl.