Etruskinis lokys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ursus etruscus

Ursus etruscus
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Potipis: Stuburiniai
( Vertebrata)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
( Carnivora)
Šeima: Lokiniai
( Ursidae)
Gentis: Meškos
( Ursus)
Rūšis: Rudasis lokys
( Ursus etruscus)
Binomas
Ursus etruscus
Linnaeus, 1758

Etruskinis lokys (Ursus etruscus) – išnykusi lokių šeimos (Ursidae) rūšis, gyvenusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje pliocene, pleistocene iki 11 tūkst. m. pr. m. e. (t. y., nuo 5,3 mln. metų iki 10 000 m. pr. m. e.).

Manoma kad Ursus etruscus kilo iš Ursus minimus, o iš paties U. etruscus kilo rudasis lokys (Ursus arctos) ir dabar jau išnykęs urvinis lokys (Ursus spelaeus)[1]. Etruskinio lokio arealas, atrodo, buvo daugiausia žemyninėje Europos dalyje. Dalis liekanų aptiktos Eurazijos stepių juostoje. Paskutinės etruskinio lokio iškasenos aptiktos Izraelyje, Kroatijoje ir Toskanoje (datuojamos nuo 1,8 mln. m. iki 11 000 m. pr. m. e.).

Kai kurie mokslininkai teigia, kad ankstyva etruskinių lokių grupė iš vidurinės Vilafrankos eros laikų išliko kaip šiuolaikinis himalajinis lokys (Ursus thibetanus).[2]

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Etruskiniai lokiai buvo gana panašūs į dabartinius ruduosius lokius, bet jie turėjo visą prieškrūminių dantų komplektą (tai bruožas, paveldėtas iš Ursavus genties.

Fosilijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Radinių vietos ir amžius:

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]