Eskortinis lėktuvnešis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eskortinis lėktuvnešis „Charger“ CVE-30 (1941-1946 m.)
Samaro mūšyje metu kyla lėktuvnešio „Kitkun Bay“ CVE-71 lėktuvai

Eskortinis lėktuvnešis (angl. escort aircraft carrier; escort carrier ) – mažas ir lėtas lėktuvnešis, dažnai padarytas perdirbant stambų krovininį laivą – ant jo viršaus įrengiant pakilimo denį. Tokius lėktuvnešius Antrojo pasaulinio karo metais naudojo D. Britanijos Karališkas jūrų laivynas, Japonijos Imperatoriškasis karo laivynas ir JAV Karinis jūrų laivynas. Eskortiniai lėktuvnešiai būdavo maždaug dukart trumpesni, triskart mažesnės vandentalpos lyginant su tikraisiais laivyno lėktuvnešiais. Eskortiniai lėktuvnešiai buvo lėtesni, mažiau ginkluoti ir šarvuoti, juose bazuodavosi mažiau lėktuvų, bet užtai jie buvo žymiai pigesni ir sparčiau pastatomi.

Atlanto vandenyne eskortiniai lėktuvnešiai padėjo kovoti su vokiečių povandeniniais laivais mūšyje dėl Atlanto. Ramiajame vandenyne šių lėktuvnešių aviacija paremdavo jūrų desantines operacijas, taip pat eskortiniai lėktuvnešiai veikė kaip lėktuvų transportai, tiekę atsarginius lėktuvus didiesiems laivyno lėktuvnešiams bei sausumoje bazuojamai aviacijai.

Ramiajame vandenyne eskortiniai lėktuvnešiai paprastai nespėdavo lydėti greitų didžiųjų lėktuvnešių, tačiau Leitės įlankos mūšyje jų lėktuvai bombardavo japonų sausumos pajėgas ir skandino japonų povandeninius laivus. Samaro mūšyje centrinės japonų pajėgos (4 linijiniai laivai, 6 sunkieji ir du lengvieji kreiseriai, 11 eskadrinių minininkų) nelauktai susidūrė su nedidele nepasiruošusia taktine grupe Taffy 3 (6 eskortiniai lėktuvnešiai, 7 eskadriniai minininkai). Galinga japonų grupuotė, susidūrusi pigiausiais lėktuvnešiais ir silpnai ginkluotais bei šarvuotais minininkais, prarado dalį kreiserių, buvo išblaškyta ir gavo atsitraukti.

Per Antrąjį pasaulinį karą JAV pastatė 151 lėktuvnešį, iš kurių 122 buvo eskortiniai. „Casablanca“ klasės eskortiniai lėktuvnešiai laikomi masiškiausia lėktuvnešių klasė (jų buvo pastatyta 50 vienetų). „Bogue“ klasės eskortinių lėktuvnešių buvo pastatyta 45.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lėktuvnešių statyba tarp pasaulinių karų buvo nepakankama, todėl pasauliniam karui prasidėjus lėktuvnešių buvo per mažai. Lėktuvnešiai buvo reikalingi lėktuvų gabenimui į tolimas bazes, jūrų desantams paremti, naujiems lėktuvnešių pilotams treniruoti, patruliuoti rajonuose su priešo povandeniniais laivais, užtikrinti stambiųjų karinių laivų gynybą nuo priešo aviacijos.
Didinant lėktuvnešių skaičių buvo perstatomi jau eksploatuojami laivai ir statomų laivų korpusai:

  • Iš didelių greitų laivų (kreiserių, keleivinių lainerių, greitų karinių tankerių), kurių greitis artimas laivyno lėktuvnešių greičiui, buvo statomi lengvieji lėktuvnešiai (angl. light aircraft carrier; korpuso simbolis CVL). Lengvieji lėktuvnešiai galėjo judėti kautynėse su visu laivynu.
  • Iš lėtesnių perdirbtų laivų statė pagalbinius lėktuvnešius, kurie buvo naudojami pilotams apmokyti bei lėktuvams į tolimas bazes gabenti.

D. Britanijos karinis laivynas poreikį ginti prekybinius laivus pripažino dar 4-tą dešimtmetį.[1] Tačiau tam skirti laivai nebuvo projektuojami ir statomi. Pirmas tam skirtas lėktuvnešis buvo „Audacity“, gautas perstatant trofėjinį vokiečių krovininį laivą „Hannover“, į laivyno sudėtį įtrauktas 1941 m. liepos mėn.

1940 m. admirolas Viljamas Halsis (William Halsey) rekomendavo perstatinėti laivus į karinius pagalbinius laivus pilotų apmokymui.[2] 1941 m. vasario 1 d. JAV Karinio laivyno operacijų viršininkas suteikė pirmumą laivų perdirbimui į pagalbiniu karo laivus lėktuvams gabenti.[3] Taip perstatytų laivų pavadinimas 1942 m. vasarį buvo pagalbinis lėktuvų eskorto laivas (angl. auxiliary aircraft escort vessel; korpuso kodas AVG), o nuo 1942 m. rugpjūčio 5 d. – pagalbinis lėktuvnešis (angl. auxiliary aircraft carrier; kodas ACV).[4] Pirmas šio tipo JAV laivas buvo Long Island AVG-1.

Maroko-Alžyro operacija ir karas su povandeniniais laivais Šiaurės Atlante parodė, kad šie lėktuvnešių pajėgumo ir greičio pakanka paremti jūrų desantų bei krovininių laivų konvojus. Todėl 1943 m. liepos 15 d. pagalbiniai lėktuvnešiai buvo perklasifikuoti į eskortinius lėktuvnešius (angl. escort aircraft carrier; kodas CVE). Pagalbiniai karinio laivyno laivai tapo kovos laivais.[5] Paaiškėjo, kad eskortiniai lėktuvnešiai audringose jūrose supami mažiau už lengvuosius lėktuvnešius. Derinant geriausius lengvųjų lėktuvnešių ir eskortinių lėktuvnešių bruožus buvo sukurta Commencement Bay eskortinių lėktuvnešių klasė.[6]

Konstrukcinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Kodas CVE pašaipiai buvo iššifruojamas kaip Combustible, Vulnerable, and Expendable ('Degus, pažeidžiamas, paaukotinas'), nes eskortinių lėktuvnešių pažeidžiamos vietos būdavo minimaliai apsaugotos, lyginant su laivyno lėktuvnešiais.[7] Pvz., eskortinis lėktuvnešis „Avenger“ (D14) nuskendo per keliolika minučių nuo vienos torpedos, „Dasher“ (D37) sprogo nuo nenustatytos priežasties. Trys eskortiniai lėktuvnešiai „St. Lo“ CVE-63, „Ommaney Bay“ CVE-79 ir „Bismarck Sea“ CVE-95 buvo sunaikinti kamikadzių, jie buvo didžiausi kamikadzių nuskandinti laivai.

Tipiškas eskortinis lėktuvnešis būdavo apie 150 m ilgio (laivyno lėktuvnešis – 300 m ilgio), apie 8 000 tonų vandentalpos (laivyno lėktuvnešis – apie 30 000 tonų), gabendavo sudėtinę eskadrilę iš 24-30 naikintuvų ir bombonešių (laivyno lėktuvnešis – apie 100 lėktuvų, sudarančių naikintuvų, bombonešių ir torpednešių eskadriles).

Eskortinių lėktuvnešių antstatai (angl. island) buvo maži ir ankšti, priešais laivo kaminą. Laivyno lėktuvnešiuose antstatas su kaminu sudaro vientisą struktūrą. Pirmieji eskortiniai lėktuvnešiai turėjo vieną lėktuvų keltuvą, vėlesni eskortiniai lėktuvnešiai turėjo du keltuvus (vieną priekyje, kitą gale) ir vieną lėktuvų katapultą. Eskortiniai lėktuvnešiai turėdavo tokią pačią besileidžiančių lėktuvų stabdymo sistemą iš lynų ir uodeginių kablių. Lėktuvų paleidimo ir tupdymo procedūra buvo tokia pati kaip ir didžiuosiuose lėktuvnešiuose.
Eskortinių lėktuvnešių įgulos būdavo maždaug trečdalio didžiojo lėktuvnešio įgulos dydžio, t. y., gerokai didesnė negu daugelio kitų karinių laivų.

Karo metais buvo pastatyta ar perstatyta 130 britų ir amerikiečių eskortinių lėktuvnešių. Šeši iš jų buvo britų gamybos, pagaminti perstatant prekybinius laivus – „Audacity“ D10, „Nairana“ D05, „Campania“ D48, „Activity“ D94, „Pretoria Castle“ F61 ir „Vindex“ D15. Likę eskortiniai lėktuvnešiai buvo pastatyti JAV. Pirmieji JAV eskortiniai lėktuvnešiai irgi buvo perstatyti prekybiniai laivai ar tanklaiviai. 69 „Casablanca“ klasės bei „Commencement Bay“ klasės eskortiniai lėktuvnešiai buvo statomi pagal specialius eskortinių lėktuvnešių projektus, kurie buvo sukurti panaudojant sukauptą eskortinių lėktuvnešių eksploatavimo patirtį.

D. Britanijos Karališkasis laivynas[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžioje gaminti D. Britanijos prašymu eskortiniai lėktuvnešiai Šiaurės Atlante buvo lendlizo tvarka perduoti D. Britanijai ir naudojami ne kaip smogiamoji karinio laivyno jėga, o kaip konvojų palydos dalis. Pradžioje JAV gamybos eskortiniai lėktuvnešiai papildė prekinius lėktuvnešius, kuriuos D. Britanija ir Nyderlandai naudojo kaip priverstinę priemonę, kol dar neturėjo eskortinių lėktuvnešių. Konvojų palydoje veikę eskortiniai lėktuvnešiai vykdė oro žvalgybą, gynė nuo priešo tolimo veikimo žvalgybinės aviacijos, ieškojo priešo povandeninių laivų ir kovojo su jais. Dažnai papildomi eskortiniai lėktuvnešiai būdavo vilkstinių dalis, o ne palydos laivai, nes jie perveždavo lėktuvus iš JAV į D. Britaniją. Taip naudojami eskortiniai lėktuvnešiai lėktuvus gabendavo tiek angaruose, tiek pakilimo denyje.

Karališkajam laivynui siunčiami eskortiniai lėktuvnešiai būdavo pritaikomi Karališkojo laivyno tradicijoms. Pvz., pašalindavo:

  • valgomųjų ledų gamybos mašinas, nes britų laivyne tai buvo laikoma nereikalinga prabanga laivuose, kur jūrininkams būdavo išduodamas grogas ir kiti alkoholiniai gėrimai;
  • skalbimo mašinas iš skalbyklų, kadangi „britų jūrininkai sugeba palaikyti švarą turėdami kibirą ir gabalą muilo“[8].

Lėktuvų angarus padarydavo visiškai uždarus, kadangi D. Britanijos eskortiniai lėktuvnešiai veikdavo Šiaurės Atlante ir lydėdavo arktinius konvojus.

JAV Karinis jūrų laivynas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiaurės Atlante eskortiniai lėktuvnešiai papildydavo konvojų palydas iš eskadrinių minininkų padidindami palydų gebą kovoti su povandeniniai laivais. Pvz., eskortinis lėktuvnešis USS „Guadalcanal“ CVE-60 1944 m. netoli Šiaurės Afrikos dalyvavo paimant nelaisvėn vokiečių povandeninį laivą U-505.

Ramiajame vandenyne eskortiniai lėktuvnešiai buvo naudojami taip:

  • Dažnai dalyvavo desantinėse operacijose kaip desantinių laivų ir kariuomenės transportų vilkstinių palyda. Lėktuvnešių lėktuvai užtikrindavo vilkstinės aviacinę palydą ir prieš pat desanto išlaipinimą smogdavo pirmą smūgį kranto įtvirtinimams.
  • Kartais lydėdavo didžiuosius lėktuvnešius ir buvo naudojami kaip atsarginiai aerodromai lėktuvnešių aviacijai, o jų lėktuvai pridengdavo didžiuosius lėktuvnešius, kol šie ruošdavo savo lėktuvus skrydžiams.
  • Perveždavo lėktuvus ir atsargines jų dalis iš JAV į tolimų salų aerodromus.

Eskortinių lėktuvnešių taktika lydint konvojus[taisyti | redaguoti kodą]

Eskortiniai lėktuvnešiai, saugodami konvojus, gali veikti trijose pozicijose:

  • Konvojaus viduje – Lėktuvnešis pridengtas konvojaus palydos laivų, tačiau turi mažai vietos manevrams. Tai trūkumas, kai lėktuvnešis turėtų pasisukti prieš vėją, kad jo lėktuvai galėtų efektyviai kilti.
  • Greta konvojaus – Lėktuvnešis gali laisvai manevruoti, tačiau jis atsiduria už konvojaus palydos pridengtos zonos. Dėl to lėktuvnešiui pačiam apsaugai reikia palydos. Kyla pavojus, kad priešo pajėgos anksti aptiks eskortinį lėktuvnešį ir jį atakuos, ypač jei jis be savos palydos.
  • Atokiau nuo konvojaus – Lėktuvnešio lėktuvams reikia daugiau laiko, kad pasiektų konvojų. Mažesnė tikimybė, kad lėktuvnešį atakuos pajėgos, atakuojančios konvojų.

D. Britanijos eskortinis lėktuvnešis HMS Audacity buvo nuskandintas veikdamas greta konvojaus. Vėliau D. Britanijos laivyno vadovybė uždraudė šią taktiką kaip pernelyg rizikingą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Hague 2000 p.83
  2. Friedman 1983 p.162
  3. Friedman 1983 p.165
  4. Evans, Robert L. „Cinderella Carriers“ United States Naval Institute Proceedings August 1976 pp.53-60
  5. Friedman 1983 pp.159-160
  6. Friedman 1983 p.159
  7. Friedman 1983 p.176
  8. Warrilow, 1989
  • Adcock, Al (1996). Escort Carriers in Action. Carrollton, TX: Squadron/Signal Publications. ISBN 9780897473569.
  • Brown, David (1977). Aircraft Carriers. Arco Publishing Company. ISBN 0-668-04164-1.
  • Cox, Robert Jon (2006). The Battle Off Samar: Taffy III at Leyte Gulf. Murrieta, Calif.: Ivy Alba Press.
  • Friedman, Norman (1983). U.S. Aircraft Carriers. Naval Institute Press. ISBN 0-87021-739-9.
  • Gallery, Daniel V. (1965). 20 Million Tons Under The Sea. New York: Ballantine.
  • Galuppini, Gino (1981). Le guide des porte-avions. Paris: Fernand Nathan.
  • Hague, Arnold (1998). Convoy Rescue Ships 1940–45. World Ship Society. ISBN 0-905617-88-6.
  • Morison, Samuel E. (1958). History of United States Naval Operations in World War II, Leyte, June 1944–January 1945, * Volume XII. Edison, New Jersey: Castle Books. ISBN 0-7858-1313-6.
  • Poolman, Kenneth (1972). Escort Carrier 1941–1945: An Account of British Escort Carriers in Trade Protection. London: Ian Allan.
  • Warrilow, Betty (1989). Nabob, the First Canadian-manned Aircraft Carrier. Owen Sound, Ont.: Escort Carriers Association.
  • Y’Blood, William T. (1987). The Little Giants: U.S. Escort Carriers Against Japan. Annapolis, Maryland: Naval Institute Press. ISBN 0870212753.


Commons-logo.svg Vikiteka: Eskortinis lėktuvnešis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka