Efektyvaus užmokesčio teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Efektyvaus užmokesčio teorijateorija, teigianti, jog darbuotojo darbo našumas bei kokybė nėra pastovi ir priklauso nuo jam mokamo darbo užmokesčio dydžio. Šios teorijos šalininkai teigia, jog firmai naudinga parinkti tokį optimalų darbo užmokestį, kuriam esant gaunamas palankiausias darbo kokybės bei išmokėto atlyginimo santykis. Taip apskaičiuotas atlyginimas gali būti ir didesnis už tą, kuriam esant tie patys darbuotojai vis dar sutiktų dirbti (tačiau prastai).

Ši teorija buvo atrasta nagrinėjant nedarbą miestuose. Buvo pastebėta, jog iš miestus supančios periferijos žmonės migruoja į pačius miestus net ir tada, jei ten gana žymus kiekvienam gręsiantis nedarbas. Rizikuoti juos skatina palyginus dideli darbą turinčiųju atlyginimai. Klasikiniu laisvosios rinkos požiūriu, darbdaviai turėtų sumažinti atlyginimus, nes norinčių dirbti yra daugiau nei darbo vietų. Nepaisant to, atlyginimai esamose darbo vietose išlieka palyginus aukšti, nors jų ir neproteguoja didelis minimalus darbo užmokestis ar kitos panašios priemonės.

Efektyvaus užmokesčio teorija pateikia keletą tokią padėtį paaiškinančių priežasčių:

  • Jei visi darbdaviai mokėtų minimalų galimą atlyginimą, jų darbuotojai norėtų patekti pas šiek tiek daugiau mokėti nusprendusį darbdavį. Toks darbdavys atsidurtų palankesnėse sąlygose, nes galėtų didesniame konkurse atsirinkti tuos darbuotojus, kurių darbo kokybė, tikėtina, bus geresnė.
  • Daugiau uždirbantis darbuotojas brangina savo darbo vietą ir mažiau linkęs tiek pažeidinėti darbo taisykles, tiek ir kovoti už savo teises.
  • Daugiau uždirbantis darbuotojas psichologiškai jaučiasi tinkamai įvertintas, parodydamas daugiau entuziazmo. Tai padidina jo darbo kokybę.

Efektyvaus užmokesčio teorija taip pat mėgina paaiškinti, kodėl net ir nereguliuojamos darbo rinkos sąlygomis egzistuoja nedarbas. Ji teigia, jog net ir nedarbo fone žmonės vis dar renkasi sėkmės atveju palyginus didelį atlyginimą žadančias profesijas ar geografines teritorijas.

Ši teorija kai kada gali būti taikoma ne vien darbo santykiams, bet ir kitokioms rinkoms. Jos esminė išvada yra jog gali būti stabili padėtis, kuomet pasiūla ir paklausa nėra lygios tarpusavyje.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

J. E. Stiglitz (2001). Information and the Change in the Paradigm in Economics, Nobel Prize Lecture (straipsnis anglų kalba)