Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas
Depersonalizacijos-derealizacijos (angl. Depersonalization-derealization disorder) – disociacinis sutrikimas, kuriam būdinga lėtinė depersonalizacija.
10-oji Tarptautinė ligų klasifikacija depersonalizaciją apibūdina kaip retą sutrikimą, kurio metu pacientas spontaniškai išsako nusiskundimus, kad jo protinė veikla, kūnas ir aplinka yra kokybiškai pasikeitę, tarsi būtų nerealūs, nutolę ar automatizuoti. Pacientai dažniausiai skundžiasi emocijų praradimu, jausmu, kad jų mąstymas, kūnas ar realus pasaulis yra svetimi ar atskirti. Nepaisant dramatiško šios patirties pobūdžio, pacientas yra kritiškas pakitimų nerealumui. Jutimai yra normalūs, o emocinės išraiškos gebėjimas nepažeistas. Depersonalizaciją dažniausiai patiria psichinėmis ligomis (šizofrenija, depresija, fobija) sergantys asmenys.[1] JAV psichiatrų DSM IV klasifikacijoje sutrikimas apibūdinamas kaip pastovūs ar vis pasikartojantys depersonalizacijos ir/ar derealizacijos (pasikeitusios aplinkos jutimas) epizodai, kurie nėra susiję su kitu psichiniu sutrikimu ir sukelia ryškų distresą.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ ICD-10: Depersonalization-derealization syndrome (F48.1)
- ↑ American Psychiatry Association (2013). „Dissociative Disorders“. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (5th leid.). Arlington: American Psychiatric Publishing. pp. 291-307. ISBN 978-0-89042-555-8.