Džungarija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Didžiosios stepės regionas:
Džungarija (Зүүнгар)
Šalis: Kinija (šiaurės Sindziangas)
Tautos: karlukai > uigūrai > džungarai
Altai,Tienschan-Orte.png
Didžiosios stepės regionai:
Panonija, Ponto stepė, Kazachijos stepė, Žetisu, Džungarija, Mongolijos stepė, Mandžiūrija

Džungarija (kin. 準噶爾, pinyin: Zhǔngáěr, uig. جۇڭغار ئويمانلىقى) – gamtinis-istorinis regionas Centrinėje Azijoje, šiaurės vakarų Kinijoje, tarp Altajaus ir Tianšanio kalnų, sutampa su Džungarijos lyguma.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Džungarija sudaro trikampį regioną iš visų pusių apsuptą kalnų. Šiaurės rytuose ją uždaro Altajus, kuris skiria nuo Mongolijos plynaukštės, pietuose – Tianšanis, skiriantis nuo Tarimo baseino ir Turfano įdubos. Šiaurės vakaruose kalnai skiria nuo Žetisu regiono.

Užima apie 700 tūkst. km² plotą, vyraujantis aukštis 600–800 m. Lyguma sudaryta iš storo trapių nuosėdinių uolienų sluoksnio. Vyrauja pusdykumės, stepės su smėlynais, druskožemiai. Yra pavienių kalvagūbrių, kalvynų ruožų, kalnų pašlaitėse slūgso akmenų nuobirynai. Auga kserofitinė augalija (saksaulai, eglūnai, kiečiai, druskės). Verčiamasi ganykline gyvulininkyste, kalnų slėniuose – oazine žemdirbyste. Yra naftos telkinių (Karamajuje)[1].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1744 m. Džungarijos ir Žetisu regionų žemėlapis

Seniausia žinoma karalystė Džungarijoje buvo Dziuši tolimoji karalystė, minima kinų šaltiniuose tarp 36 vakarų valstybių. Pietiniu Džungarijos pakraščiu, palei Tianšanio kalnyną nuo paskutiniųjų amžių prieš mūsų erą ėjo Šilko kelio šiaurinė atšaka. Ji atsišakodavo nuo Gaočango miesto rytuose ir ėjo į Ilio slėnį vakaruose. Ilgainiui čia sutvirtėjo prekybiniai miestai, kaip kad Urumči, Usu, Bešbalikas ir kt. Tolimesnė kelio tąsa ėjo per pietinį Žetisu pakraštį.

Nuo I a. pr. m. e. Džungariją užvaldė Han Kinija, kuri įjungė ją į savo Vakarų teritorijų protektoratą. Tačiau Kinijos kontrolė nebuvo stipri ir nuolatinė, nes šį stepių regioną siekė kontroliuoti įvairios stepių klajoklių (daugiausia tiurkų) gentys. Pirmieji jų buvo Siongnu, V a. čia įsigalėjo žoužanai, o VI a. savo karalystę įkūrė gaoče. VII a. Džungarijos prekybinio kelio kontrolę vėl perėmė Tangų Kinija, kuri įkūrė Tingdžou (庭州) miestą, o 702 m. pavertė jį Betingo protektorato centru.

788 m. po Tibeto invazijos, Kinija atitraukė savo armijas iš Beitingo ir prarado Džiungarijos kontrolę. Čia ėsigalėjo karlukai, o netrukus baseiną prisijungė Uigūrų kaganatas. Netoli nuo kinų Tingdžou išdygęs Bešbaliko miestas tapo svarbiausiu prekybiniu Džungarijos miestu ir vienu iš penkių svarbiausių uigūrų kaganato miestų.

848 m. kaganatui žlugus valdžią Džungarijoje perėmė Kirgizų kaganatas, o vėliau – Karachanidų imperija (Bešbalikas ir pietrytinė Džungarija atiteko Turfano uigūrų karalystei). Nuo XI a. vidurio čia valdė Karakitajai.

XIII a. atiteko Mongolų imperijai, ir į regioną migravo mongolų kilmės gentys džungarai (arba oiratai). Sunykus Bešbalikui ėmė augti naujas Džungarijos miestas - Urumči. Nuo XV a. oiratai sukūrė keturių oiratų konfederaciją. Jos palikuonė buvo XVII–XVIII a. valstybė – Džungarų chanatas. Būtent jie davė pavadinimą Džungarijos baseinui. Iš Džungarijos džungarai kontroliavo visą Rytų Turkestaną, Žetisu, šiaurinę Tibeto plynaukštę, vakarinę Mongolijos plynaukštę.

1760 m. Džungarus nukariavo Čing imperija ir nuo to laiko Džungarija priklauso Kinijai. Džungarijos gyventojai džungarai buvo masiškai naikinami, juos keičiant kitomis tautomis - kazachais, uigūrais, hujais ir haniais. Dabar Džungarijoje gyvena uigūrai, mongolai, kirgizai, kazachai, intensyviai imigruoja kinai haniai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 135 psl.