Biogenezė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Biogenezė reiškia du dalykus.

  • Biogeneze vadinamas procesas, kurio metu viena gyvybės forma sukuria kitas, pvz., voras deda kiaušinius, iš kurių susiformuoja vorai.
  • Kita prasme biogeneze vadinamas procesas, kurio metu atsiranda pati gyvybė. Tokią prasmę šiai sąvokai suteikė prancūzų jėzuitas, mokslininkas ir filosofas Pierre Teilhard de Chardin

Ši sąvoka taip pat naudojama tvirtinant, kad gyvybė gali atsirasti tik iš gyvų organizmų, skirtingai nuo abiogenezės, pagal kurią gyvybė gali atsirasti negyvojoje gamtoje, esant tam tinkamoms sąlygoms.

Iki XIX a. paprastai buvo manoma, kad gyvybė gali dažnai atsirasti iš negyvos medžiagos esant tam tikroms aplinkybėms. Šis tikėjimas rėmėsi bendrais stebėjimais, kad kirmėlės ir pelėsiai „spontaniškai“ atsiranda organinėje medžiagoje, ją ilgiau palikus neliestą. XIX a., ypač Louis Pasteur darbais, tai buvo paneigta, nes buvo įrodyta, kad organizmai, kurie kaip iki tol manyta spontaniškai atsiranda iš negyvosios gamtos, iš tikrųjų atsiranda iš biologinių pirmtakų.

Biogenezės dėsnis[taisyti | redaguoti kodą]

L. Pastero ir kitų mokslininkų empirinių stebėjimų rezultatai buvo apibendrinti lotyniška formule Omne vivum ex vivo, t. y., „visa gyvybė [atsiranda] iš gyvybės“. Tai yra vadinamasis biogenezės dėsnis. Pagal jį dabartinėmis sąlygomis gyvybė negali gamtoje spontaniškai atsirasti iš negyvos materijos. Gyvybės atsiradimas iš negyvosios gamtos nėra niekada stebėtas.

Kontroversija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėsnio kritikai be kitų argumentų teigia, kad:

Dėsnio šalininkai nuo šios kritikos ginasi taip:

  • visi gamtos dėsniai remiasi empirizmu, o gamtos reiškinių aiškinimas, kuris nesiremia empirizmu yra filosofinis
  • gamtos dėsnis gali būti laikomas universaliu, kol nerandamas jam prieštaraujantis pavyzdys.

Žmonių pastangos sukurti gyvybę[taisyti | redaguoti kodą]

Charles Darwin laiške J. D. Hooker 1871 m. vasario 1 d. išsakė nuomonę, kad gyvybė galėjo atsirasti ..„šiltoje nedidelėje kūdroje, kurioje buvo įvairiausių amonio ir fosforo druskų, šviesos, šilumos, elektros ir kt., o tai leido susidariusiems baltymams praeiti per sudėtingus pasikeitimus, tuo tarpu šiuolaikinėmis sąlygomis tokia medžiaga labai greitai būtų absorbuota, skirtingai nuo laikų, kai organizmų dar nebuvo“. Taigi pats gyvybės egzistavimas trukdo gyvybei susidaryti iš negyvos materijos dabartinėmis Žemės sąlygomis.

Keletą kartų bandyta sukurti gyvybę iš negyvos medžiagos, tačiau jie nepavyko. J. B. Burke pastangos sukurti nedideles gyvas ląsteles iš neorganinės medžiagos radžio pagalba buvo nesėkmingos. Susidarydavo tik mikroskopinės greitai sprogstančios dujų pūslelės. Pflüger sukūrė ciano rūgštį, kurią lygino su pusiau gyva molekule, tačiau faktiškai tai tebuvo negyvas cheminis junginys. Rusų mokslininkas Alexander Oparin pasiūlė atsižvelgti į tai, kad sąlygos, kuriomis gyvybė atsirado Žemėje, buvo visiškai skirtingos nuo šiandieninių. Milerio-Urėjaus eksperimentas patvirtino Oparino hipotezę, nes jo metu pavyko sukurti keletą gyvybės organinių elementų, pasinaudojant metano, amoniako ir vandens atmosferą.

2002 m. mokslininkams pavyko „sukonstruoti“ dirbtinį ir „veikiantį“ (galintį užkrėsti ir nužudyti peles) poliomielito virusą. Nuo to laiko pavyko susintetinti ir kitus virusus. Nepaisant to šie eksperimentai negali būti laikomi abiogenezės pavyzdžiais, nes laikoma, kad virusai neatitinka standartinių biologinių gyvybės kriterijų ir kartais nėra laikomi gyvybės formomis.

Abiogenezės idėjos šalininkai, remiasi šiais eksperimentais kaip patvirtinančiais jų poziciją, nes jų požiūriu „negyvi“ virusai ir „gyvos“ bakterijos yra tokios pačios „molekulinės mašinos“, tik skiriasi jų sudėtingumo laipsnis. Daugelis jų tikisi, kad mokslininkams pavyks susintetinti ir bakterijas, kai tik pakankamai pažengs reikalingos technologijos ir taip bus galutinai patvirtinta abiogenezės galimybė.

Didžioji dalis mokslininkų visgi mano, kad mažai tikėtina, kad laboratorijoje pavyktų atlikti išsamų gyvybės atsiradimo iš negyvos materijos modeliavimą. Remiamasi daugiausia tuo argumentu, kad gyvybės atsiradimui reikalingas ilgas laiko tarpas, erdvė, kurių neįmanoma pakartoti laboratorijoje.