Bičių šokiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bičių šokis, nurodantis jog skrydžio link gėlės kryptis yra α kampas saulės atžvilgiu

Bičių šokiaibičių atliekamos šokio figūros, nupasakojančios, kur galima rasti nektaro (arba tinkamą gyvenimui vietą, jei ruošiamasi spiesti).

1973 m elgsenos tyrinėtojas Karl Ritter von Frisch gavo Nobelio premiją už bičių koordinačių sistemos iššifravimą.

Bitės naudoja polinę koordinačių sistemą, kurios centras yra avilys, o nulinis kampas (α) – kryptis tiesiai į saulę. Atstumas nurodomas šokio sekundėmis, viena sekundė apytikriai lygi vienam skrydžio kilometrui.

Korys, ant kurio šoka bitė, avilyje kabo vertikaliai. Kryptimi „į saulę“ laikoma kryptis aukštyn, „nuo saulės“ – kryptis žemyn. Bitė siauru zigzagu bėga kampą bei atstumą nurodančia kryptimi, paskui pusračiu grįžta atgal bėga iš naujo. Nubėgusi antrąkart, ji grįžta kitu to paties apskritimo pusračiu. Zigzago amplitudė nurodo rasto nektaro kiekį (ar daug žiedų).

Jei rodomas objektas yra labai arti, bitė šoka tiesiog ratais. Šiuo atveju jis randamas pagal bitės atneštą kvapą.

Kadangi saulės padėtis danguje keičiasi, ilgiau avilyje pabuvusi bitė koreguoja šokio kampą, ir toliau rodydama teisingą kryptį dabartinės saulės padėties atžvilgiu.

Nurodant atstumą papildomai atsižvelgiama į kelio sunkumą. Jei reikia skristi prieš vėją ar į kalną, toks pats atstumas nurodomas kaip ilgesnis.

Mokslininkai buvo pagaminę natūralaus dydžio bitę – robotą, kuris savo šokiais nuvesdavo avilio bites numatyta kryptimi.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]