Australijos priešistorė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Australija-orn.png
Australijos istorija
Australijos priešistorė (Aborigenai)
Australijos atradimas
Naujojo Pietų Velso kolonija
Van Diemeno žemė, Viktorija, Kvinslandas, Vakarų Australija, Pietų Australija
Australijos Sandrauga:
Konstitucinis aktas
Vestminsterio statutas
Australijos aktas

Australijos priešistorė – laiko periodas nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Australijoje iki pirmųjų europiečių atvykimo į šį žemyną 1606 metais. Priešistore vadinama todėl, kad Australijoje iš šio laikotarpio nėra jokių rašytinių dokumentų.

Apgyvendinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmųjų žmonių atvykimas į Australiją datuojamas įvairiai, bet ne vėliau, kaip prieš 40 000 metų. Egzistuoja daug archeologinių radimviečių, datuojamų šiuo laikotarpiu. Tasmanija buvo apgyvendinta ne vėliau, kaip prieš 30 000 metų. Taip pat egzistuoja nuomonė, kad pirmieji aborigenai galėjo atkeliauti daug anksčiau, net prieš 70 000 metų.[1]

Pietryčių Australijoje aptikta duomenų, rodančių, kad nuolatinės laužavietės ten egzistavo net prieš 120 000 metų, tačiau jų patikimumas iki dabar vertinami kontroversiškai.

Migracija vyko Pleistoceno laikotarpiu, kai jūros lygis buvo daug žemesnis, nei yra dabar. Daug vietovių buvo galima pasiekti žeme, egzistavo daugiau salų, Australija ir Naujoji Gvinėja buvo vientisas žemynas (vad. Sahulas). Manoma, kad pirmieji žmonės čia patekti galėjo persikėlinėdami iš salos į salą. Moksle egzistuoja dvi teorijos, pagal vieną aborigenai atvyko per Sulavesį ir Naująją Gvinėją, pagal kitą – per Timorą į šiaurvakarinę Australiją.

Archeologinės iškasenos rodo, kad vietiniai gyventojai plačiau ugnį naudoti pradėjo medžioklei (gyvūnų pabaidymui reikiama linkme), nepraeinamų miškų išdeginimui bei augmenijos atšviežinimui. Išdegintose vietose pradėjusi augti nauja žolė ir krūmai pritraukdavo daugiau medžiojamų gyvūnų.

Atsikėlus žmonėms, buvo išnaikinti visi didesni už žmogų pavojingi gyvūnai, tarp jų ir didžiausi kada nors pasaulyje gyvenę sterbliniaidiprotodonai. Tiesioginė priežastis nėra žinoma, tačiau manoma, kad tai yra vienokia ar kitokia žmogaus veikla (medžioklės, ugnis etc). Kiek vėliau dar daug rūšių išnyko nesugebėdamos konkuruoti su aborigenų atsigabentais šunimis dingo.

Kiek skirtingų žmonių populiacijų apsigyveno Australijoje prieš atvykstant europiečiams taip pat nėra žinoma. Tiriant šį klausimą, studijuojamas vietinių gyventojų genomas, tačiau turimų duomenų dar nepakanka vienareikšmiškai atsakyti, ar visi aborigenai yra kilę iš vienos atvykėlių bangos, ar Australijos apgyvendinimas vyko keliais etapais ir galbūt net iš skirtingų vietų.[2]

Prieš 18 – 15 tūkstančių metų klimatas pradėjo vėsti ir sausėti, iškrisdavo vis mažiau kritulių. Maždaug prieš 13 tūkstančių metų sausumos tiltai, jungę Australiją su Tasmanija ir Kengūrų sala pamažu buvo užlieti jūros. Nuo to laikotarpio Tasmanijos aborigenai buvo geografiškai izoliuoti.

Lingvistiniai ir genetiniai tyrimai rodo, kad šiaurinės Australijos žmonės palaikė kontaktus su dabartinės Naujosios Gvinėjos ir aplinkinių salų gyventojais, tačiau daugumoje tai buvo tik prekybiniai santykiai.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Australijoje išsivystė bendruomeninė santvarka. Aukščiausią valdžią gentyje paprastai turėdavo vyriausieji nariai, vieno konkretaus vado nebūdavo. Ypatingas reiškinys yra kraujo ryšių reikšmė – kiekvienas žmogus turėjo savo pareigas giminėms (tetoms, dėdėms, sūnėnams bei dukterėčioms, pusbroliams ir pusseserėms ir taip toliau), taip pat turėjo teisę į tam tikras privilegijas iš tam tikrų giminių. Vestuvės taip pat buvo apsprendžiamos pagal šią sistemą. Bet kokie ginčai buvo sprendžiami pagal genties įstatymus genties vyresniųjų taryboje. Vendetos bei nuolatiniai grupių vaidai buvo dažnas reiškinys, tačiau rimti organizuoti karai beveik neegzistavo. Viena iš pagrindinių priežasčių – tikrais ar tariamais giminystės ryšiais paremtų tvirtų aljansų, dažnai net tarpgentinių, susikūrimas.

Maždaug 3000 m. prieš atvykstant europiečiams įvyko technologinis šuolis. Vietiniai gyventojai pradėjo naudoti kvarcą, atsigabeno šunis dingo, kai kur net užsiiminėjo žemdirbyste, augino jamsus. Tačiau pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai visada buvo žvejyba, medžioklė ir rinkimas.

Kadangi atvykę europiečiai beveik nesidomėjo originaliais vietinių gyventojų papročiais, kultūra bei gyvenimo būdu, šiuo metu apie juos yra žinoma labai mažai. Baltųjų įvežtos ligos išnaikino didelę dalį populiacijos, o daugumos kitų genčių kultūra ir gyvenimo būdas pakito pradėjus kontaktuoti su atvykėliais.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. stonepages.com Archeology news
  2. The Sidney Line