Auksinė rupūžė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Auksinė rupūžė
Auksinė rupūžė (Bufo periglenes)
Auksinė rupūžė (Bufo periglenes)
Apsaugos būklė

Išnykę (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Varliagyviai
(Wikispecies-logo.svg Amphibia)
Būrys: Beuodegiai varliagyviai
(Wikispecies-logo.svg Anura)
Šeima: Rupūžės
(Wikispecies-logo.svg Bufonidae)
Gentis: Tikrosios rupūžės
(Wikispecies-logo.svg Bufo)
Rūšis: Auksinė rupūžė
(Wikispecies-logo.svg Bufo periglenes)
Binomas
Bufo periglenes
Savage, 1966

Auksinė rupūžė (lot. Bufo periglenes (sin. Incilius periglenes), angl. Golden toad) – rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvis, endeminė rūšis, gyvenusi aukštai kalnuose esančiame tropikų miške, 30 km² plote, netoli Monte Verde miesto, Kosta Rikoje.

Pirmą kartą aprašyta 1966 m. herpetologo Jay Savage. Tuo metu auksinė rupūžė buvo gana gausi tame regione. Tačiau nuo 1988 m. El Ninjo sukeltos sausros ėmė sparčiai nykti. Paskutinis individas buvo aptiktas 1989 m. Tokio staigaus išnykimo priežastys spėjama buvo veisimuisi tinkamų vietų nykimas ir išplitęs grybelis (chitridiomicetai).

Išvaizda, gyvenimo būdas[taisyti | redaguoti kodą]

Smulkios, iki 5 cm ilgio. Oda, ne taip, kaip daugumos rupūžių, blizganti, ryški šviesi oranžinė.

Apie auksinių rupūžių gyvenimą daug duomenų nėra. Manoma, jog visą laiką gyvendavo po žeme, o į paviršių išlįsdavo tik per poravimosi metą. Kiaušinius dėdavo į negilias, per sezonines liūtis susidariusias balas, iš kurių po dviejų mėnesių, išsirisdavo buožgalviai. Iki suaugusios rupūžės buožgalviai subręsdavo per 4-5 savaites. Per visą brendimo laikotarpį auksinės rupūžės buvo labai priklausomos nuo oro sąlygų: jei lietaus per mažai – balos išdžiūdavo ir buožgalviai mirdavo, jei lietaus per daug – buožgalviai būdavo nuplauti žemyn nuo kalno ir taip pat neišgyvendavo.

Išnykimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo rupūžių atradimo 1966 m. iki 1987 m. Buvo pastebėta virš 1500 rupūžių individų.

1988 m. pavasarį, dėl El Ninjo sukeltos sausros, išdžiūvo pagrindinės auksinių rupūžių veisimosi balos. Taip pat sausra suteikė palankią terpę plisti grybeliui.

Nuo 1988 m. buvo pastebėta tik 10-11 rupūžių, o nuo 1989 m. gegužės 15 d. nebuvo aptikta nei viena auksinė rupūžė.

2004 m. IUCN auksinę rupūžę įtraukė į išnykusių rūšių kategoriją.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 "IUCN Red List - Incilius periglenes." IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2012-01-09.