Atribucijos teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Atribucijos teorija - socialinės psichologijos teorija, išvystyta šios disciplinos atstovų Fritz Heider, Harold Kelley, Edward E. Jones ir Lee Ross. Teorija nagrinėja, kaip žmonės paaiškina savo ir kitų asmenų elgesį, kokias priežastis priskiria atitinkamiems įvykiams, reiškiniams, kokią įtaką šios suvokimo pozicijos turi veiklos organizavimui ir kokie veiksniai apsprendžia atribucijos pobūdį.

Pagal atribucijos teoriją, yra du priežasčių atribucijos (priskyrimo) tipai:

  • Išorinis (situacinė atribucija) - kai priežastys priskiriamos išoriniams veiksniams, pvz., orams.
  • Vidinis (polinkio arba dispozicinė atribucija) - kai priežastys priskiriamos asmenybės veiksniams, pvz., asmens intelekto lygiui, vertybėms ar kitiems asmeniniams kriterijams, dėl kurių asmuo gali būti atsakingas už įvykį ar reiškinį.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]