Anatema
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Anatema (gr. Ανάθεμα - atskyrimas, pašalinimas) - klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas; bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija. Buvo praktikuojama Viduramžiais visose krikščioniškose konfesijose.
Iki 1917 m. Rusijos imperijos Pravoslavų (stačiatikių) Bažnyčioje (Cerkvėje) iškilmingas prakeikimas buvo kasmet kartojamas pirmąjį Gavėnios sekmadienį - pravoslavijos triumfo dieną. Popai, pagarbinę Konstantiną, Eleną, Vladimirą, Olgą ir visus rusų carus bei carienes, iškeikdavo eretikus Stenką Raziną, Mazepą, Jemelką Pugačiovą, Levą Tolstojų ir dar apie 20 kitų. Vikiteka
