Žemutiniai laipsniai
Žemutiniai laipsniai (rus. нижние чины) – Rusijoje nuo XVIII a. taip vadinti žemutinio lygio kariniai laipsniai.
Šį lygį sudarė dvi karinių laipsnių grupės:
- eiliniai (rus. рядовые). Jiems priskirti ir jefreitoriai.
- puskarininkiai (rus. унтер-офицеры) (artilerijoje fejerverkeriai, kazokų kariuomenėje uriadnikai). Jiems priskirti ir feldfebeliai.
Kariuomenės nerikiuotės žemutiniai laipsniai buvo skirstyti į jaunesniuosius ir vyresniuosius. Feldjėgerių korpuso žemutiniai laipsniai buvo skirstomi į vyresniuosius feldjėgerius ir jaunesniuosius feldjėgerius.
Žemutinių laipsnių kareiviai, tenkinantys pakėlimo į karininkus ar į klasinius laipsnius reikalavimus, gaudavo papraporščikio laipsnį (arba pachorunžio kazokų kariuomenėje, estandartjunkerio sunkiojoje kavalerijoje…) arba kandidato į klasines pareigas laipsnį.[1].
Žemesnieji kariniai laipsniai, neįėję į rangų lentelę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Papraporščikis, pachorunžis; portupėj-praporščikas (pėstininkai), portupėjjunkeris (karininko pareigas ėję junkeriai), fanenjunkeris (dragūnai), estandartjunkeris (sunkioji kavalerija).
- Feldfebelis, vachmistras, konduktorius.
- Vyresnysis puskarininkis (iki 1798 m. seržantas, bocmanas).
- Jaunesnysis puskarininkis (iki 1798 m. jaunesnysis seržantas, kapralas, bocmanmatas).
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ См. Свод воен. пост., кн. VII.