Širdiplėvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Širdies nugarinėje pusėje esanti širdiplėvė (pilka). Matomos ją kertančios kraujagyslės

Širdiplėvė (lot. pericardium) – viena žmogaus (ir kitų gyvūnų) kūno plėvių, apgaubianti ir apsauganti širdį. Širdiplėvė sudaryta iš trijų membranų; yra svarbi apsaugoti nuo širdies ir plaučių tarpusavio trynimosi. Tarp membranų esama ertmės, vadinamos širdiplėvės ertme, kuri yra užpildyta skysčiu. Per daug šio skysčio spaudžia širdį ir sukelia klinikinių problemų. Širdiplėvės uždegimas sukelia perikarditą – būseną, kai širdies membranos trinasi viena į kitą.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Širdiplėvė sudaryta iš dvejų sluoksnių – paviršinio skaidulinio (lot. Pericardium fibrosum) ir vidinio serozinio (lot. Pericardium serosum).

Paviršinis sluoksnis viršuje pereina į stambių kraujagyslių adventiciją, o priekyje krūtinkauliniais širdies raiščiais (lot. Ligamenta sternopericardiaca) prisitvirtina prie krūtinkaulio vidinio paviršiaus. Pati širdiplėvė sudaryta iš dviejų lapų: visceralinio (lot. Lamina visceralis), kuris suauga su širdies paviršiumi ir dar vadinamas epikardu , ir pasienio (lot. Lamina parietalis), kuris dengia širdį iš priekio ir šonų atokiau nuo jos paviršiaus. Tarp viceralinio ir pasienių lapų yra širdiplėvės ertmė (lot. Cavum pericardii), kurioje yra nedaug serozinio skysčio (lot. Liquor pericardii). Visceralinis lapas (lot. Epicardium) pereina į pasieninį lapą palei širdies kraujagysles ir prieširdžių užpakaliniame paviršiuje. Dešiniajame prieširdyje perėjimo linija kyla nuo apatinės tuščiosios venos prie viršutinės tuščiosios venos ir apima ją iki lykinės venos (lot. Vena azygos) žiočių. Kairiajame prieširdyje ji eina horizontaliai tarp dešiniosios ir kairiosios viršutinių plaučių venų. Ties aorta perėjimo linija per 1 cm nesiekia žastinio galvos kamieno (lot. Truncus brachiocephalicus), ties plaučių kamienu beveik siekia arterinį raištį (lot. Ligamentum arteriosum). Per plaučių venas ji eina ties jų įėjimu į plaučių vartus. Apačioje širdiplėvė suauga su diafragmos sausgysliniu centru ir priekine raumenine dalimi. Užpakalyje purusis jungiamasis audinys širdiplėvę jungia su stemple ir aorta. Vietoje, kur visceralinis lapas pereina į pasienį, susidaro skersinis (lot. Sinus transversus pericardii) ir įstrižinis (lot. Sinus obliquus pericardii) ančiai. Skersinis antis yra už kylančios aortos ir plaučių kamieno. Priekyje jis atsiveria plyšiu tarp kylančios aortos ir viršutinės tuščiosios venos. Įstrižinis antis yra tarp dešiniųjų ir kairiųjų plaučių venų, o į apačią nusitęsia link apatinės tuščiosios venos (lot. Vena cava inferior).

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Valerie C. Scanlon, Tina Sanders (2007). Essentials of Anatomy and Physiology (5th ed.). F. A. Davis Company, Philadelphia
  • R. Stropus, V. Vaičekauskas, J. Tutkuvienė, N. Paužienė, D.H. Pauža, A. Dabužinskienė, V. Gedrimas, V. Aželis, G. H. Schumacher, „Žmogaus anatomija 2“, „KMU leidykla“, Kaunas, 2007 m., ISBN 978-9955-15-099-2