Šiaulių Švč. Mergelės Marijos neišsenkančios pagalbos koplyčia
55°53′51″š. pl. 23°20′29″r. ilg. / 55.89760°š. pl. 23.341269°r. ilg.
 | |
|---|---|
| Savivaldybė | Šiauliai |
| Gyvenvietė | Šiauliai |
| Adresas | Piktmiškio g. 11B |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1997 m. |
Šiaulių Švč. Mergelės Marijos neišsenkančios pagalbos koplyčia arba Teresės Varanavičienės koplyčia – koplyčia, stovinti Šiauliuose, atokioje Piktmiško mikrorajono vietoje, už 1,5 km į pietryčius nuo Pabalių turgaus. Patenka į Šv. Jurgio parapijos teritoriją.
Mūrinė koplyčia pastatyta 1997 m. Teresės Varanavičienės (g. 1943) m. rūpesčiu ir aukotojų lėšomis jos regėtos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje. Koplyčioje vyksta T. Varanavičienės pravedami maldų sekmadieniai. Koplyčios statytoja T. Varanavičienė – Atgimimo laikotarpiu tapusi žinoma Šiaulių aiškiaregė, žolininkė, kerėtoja, išrinkta vietos liaudies gydytojų–ekstrasensų–sugestologų klubo prezidente.[1][2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienos pirmųjų pamaldų dar neįrengtoje koplyčioje įvyko 1997 m. birželio 22 d., sekmadienį. Tuomet į Piktmiškio gatvę ėjo ir važiavo žmonės ne tik iš Šiaulių, bet ir iš aplinkinių kaimų, miestelių, net iš didžiųjų miestų. Nebaigtoje įrengti koplyčioje, kurioje buvo pastatyta Švč. Marijos skulptūrėlė, skendėjusi gėlėse, visi netilpo, tad meldėsi lauke. Renginyje netrūko kalbėjusiųjų, kurių ne vienas pasakojo, jog yra matęs panašių regėjimų, kaip ir koplyčios statytoja, ir jais tikintis.[3]
Susirinkusieji ne tik meldėsi, bet ir aukojo koplyčios statybos darbų užbaigimui. Nors teko skolintis pinigų, tačiau T. Varanavičienė nesutiko, kaip jai buvo siūlyta, koplyčią perduoti Šv. Jurgio bažnyčiai, kurios parapijoje ji statoma.[3] Miesto katalikų dvasininkai šiame susibūrime nedalyvavo, tačiau renginys jų buvo aptariamas. Pasak Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebono monsinjoro Kleopo Jakaičio,[3] žmonėms ten rinktis ir melstis niekas nedraudė. Tačiau kunigui šventinti koplyčią – tai ne tas pats, kas pašventinti pakelės kryžių ar kokį pastatą. Koplyčia, kaip teigė Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Gintas Sakavičius,[3] yra sakralus pastatas, ir jos pašventinimas – visuotinis bažnyčios reikalas. Nei kunigas, nei koks kitas žmogus, be vyskupo pritarimo, negali imtis statyti nei bažnyčios, nei koplyčios. O ši koplyčia taip ir buvo statoma - be kieno nors pritarimo, savo iniciatyva.[3] Katalikų kunigams pasirodė neaiškūs naujosios koplyčios pastoraciniai motyvai, todėl jie buvo linkę palaukti, kol Šiauliuose įsikurs vyskupija, ir vyskupas išsiaiškins, kokia šios koplyčios paskirtis. Skubotam reikalavimui šventinti koplyčią kunigai nepakluso, tačiau ateityje, jei neaiškių tikslų ekstrasensės veikloje nebus pastebėta, kunigo G. Sakavičiaus manymu, gavus vyskupo pritarimą, koplyčia gali būti pašventinta.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kostas Saulius. Teresės rankos savb.lt „Šiaulių naujienos“, Nr. 180, psl. 5. 1993-09-23
- ↑ Sitas Kuolas. Kiek turite angelų ir kipšų savb.lt „Šiaulių naujienos“, Nr. 114, psl. 2. 1992-06-17
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Zita Katkienė. Skubotam norui šventinti koplyčią kunigai nepakluso „Šiaulių naujienos“, Nr. 121, psl. 1. 1997-06-24