Viešojo pasirinkimo teorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Viešojo pasirinkimo teorija – teorija, pasižyminti ekonominių teorijų, ypač neoklasikinės ūkio teorijos, taikymu politikos moksluose ir ekonominės analizės taikymu į rinką neorientuotiems sprendimų priėmimams vertinti (Winkel, 1985: 38-39).

Ištakos

Svarbiausi šiuolaikiniai valdymo bruožai yra biurokratija bei technokratija (tarnaujanti savo paties, o ne visuomenės interesams). Viešųjų sprendimų/pasirinkimų teorija, dar vadinama „viešųjų sprendimų“ mokykla, skyrė tam ypatingą dėmesį bei smarkiai veikė aštunto ir devinto dešimtmečio politines darbotvarkes. Šia teorija rėmėsi JAV ir Britanija, ir ji sulaukė rimtos politinių partijų paramos. Mokyklos ištakos sietinos su Gordon Tullock, Anthony Downs ir William Niskanen.

Pirmasis šia teorija susidomėjo Gordon Tullock, tačiau savo darbuose ekonominio aspekto neaptarinėjo. Jis teigė, kad analizuojant politiką, politikos formavimą ir biurokratiją, turi būti remiamasi ta pačia savo naudos maksimizavimo prielaida, kuria remiamasi aiškinant firmų, verslininkų ir vartotojų elgseną. Taigi jis padarė keletą išvadų (Parsons, 2001):

• Siekdamos laimėti balsų, partijos žarstosi nepamatuotais pažadais.

• Atėję į valdžią politikai turi kažką duoti mainais už palaikymą; dėl to didėja biudžeto išlaidos.

• Biurokratai maksimizuoja savo pačių, o ne visuomenės naudą. Vadinas, jie nuolat siekia plėsti savo biurus ir vis daugiau pinigų reikalauja savo departamentams.

G. Tullock, kaip ir kiti viešųjų sprendimų teorijos atstovai, siūlo į biurokratiją įtraukti konkurencijos elementų – kontraktizuojant (contracting-out) viešųjų paslaugų tiekimą, privatizuoti tam tikras viešųjų spendimų valdas, didinti valstybinių departamentų tarpusavio konkurenciją, taikant atlygio už rezultatą principą.

Anthony Downs, išskyrė skirtingus biurokratijos tipus, remdamasis prielaida, kad kiekvienas pareigūnas turi skirtingų siekių. Jo suformuluoti tipai yra šie (Parsons, 2001):

• Karjeristams rūpi jų galia, pajamos prestižas;

• Konservatoriai siekia minimizuoti kaitą;

• Fanatikai entuziastingai palaiko ir vykdo tam tikrą politiką arba programą;

• Patronai savo interesus sieja su savo biuro vaidmens ir jam skiriamų išteklių maksimizavimu.

Pasak Downs, kad biurokratai nepradėtų tarnauti tik savo pačių, o ne visuomenės interesams, biurokratija turi būti griežtai prižiūrima ir kontroliuojama.

William Niskanen manė, kad biurokratai, kaip ir firmų vadovai, siekia didinti naudą sau, bet kadangi biuras, skirtingai nei firma, nežino savo pajamų, tad ribinį naudingumą jis gali didinti tik didindamas savo biudžetą ir jis tai gali daryti, nes patys politikai yra spaudžiami savo pasižadėjimų didinti viešąsias išlaidas.

Wicksell valstybės ideologija

1896 m. Knut Wicksell savo knygoje „A New Principle of Just Taxation“ pateikė valstybės teoriją, kurioje nustatė politikos kūrimo sprendimų priėmimo vieningumo taisyklę. Valstybės teorija, pasak Wicksell, pasisako už individualų quid pro quo taisyklės taikymą bei remiasi efektyvaus apmokestinimo principais. Kiekvienas pilietis turi galimybę palyginti kurio nors valstybės biudžeto straipsnio vertę ir sąnaudas, pasitelkdamas ribinius dydžius, - būtent to reikalauja efektyvumas. „Ribinė vertė atitiks ribines sąnaudas tuo atveju, jei apmokestinant bus paisoma naudos principo, - kol nesusiduriame su viešosiomis gėrybėmis (Lane, 2001)“.

Galimi du Wicksell vieningumo taisyklės aiškinimai: pozityvistinis (politika – tai mainai tarp individų, kurie veikia neperžengdami politinių institucijų ribų); norminis (teisinga tik ta politika, kuriai vieningai pritaria visi piliečiai).

Vadovaudamasis etikos požiūriu Wicksell atskyrė politinį teisingumą nuo socialinio teisingumo. Pastarasis teigia, kad kartais derėtų atsisakyti asmeninio suinteresuotumo socialinio teisingumo labui.

Quid pro quo prielaida reiškianti, kad piliečiai suteikia valstybės valdymo struktūroms arba valstybei išteklius ir galią, mainais į tai norėdami prekių ir paslaugų, bei įstatymais grįstos visuomenės, - yra svarbiausia visuomeninio pasirinkimo metodui prielaida.

Buchan remdamasis Wicksell sprendimo principu, pateikia dvi normines taisykles, kurios sudaro visuomeninio metodo esmę: ekonominis konstitucionalizmas kaip pagrindas viešosios politikos formavimui ir politika kaip mainai. Šie du principai pabrėžia, kad politinė sąveika turi remtis laisvais, savanoriškais mainais, taip pat politikai būtina kokia nors ekonominė konstitucija, kuri reglamentuotų santykius tarp individo ir valstybės. Politika kaip mainai teigia, kad piliečių pritarimu remiasi kiekviena viešosios politikos sritis, nes vieningumo kriterijus lemia politiką ir jos tarnavimą piliečių interesams. Tai valstybės etikos teorija. Visuomeninio pasirinkimo mechanizme politika pasireiškia tiek prievartos taikymu dėl koncernų interesų, susiformavusių vartotojų interesų sąskaita, tiek atvejais, kai laimi bendri piliečių interesai.

Galimi du Wicksell vieningumo taisyklės aiškinimai:

pozityvistinis (politika – tai mainai tarp individų, kurie veikia neperžengdami politinių institucijų ribų);

norminis (teisinga tik ta politika, kuriai vieningai pritaria visi piliečiai).

Vadovaudamasis etikos požiūriu Wicksell atskyrė politinį teisingumą nuo socialinio teisingumo. Pastarasis teigia, kad kartais derėtų atsisakyti asmeninio suinteresuotumo socialinio teisingumo labui.

Koks yra visuomeninio pasirinkimo metodas?

Visuomeninio pasirinkimo metodas padeda suprasti visuomeninį pasirinkimą formuluojančius veiksnius – politiką ir biurokratiją. „Visų lygių visuomeninio pasirinkimo pamatą sudaro dvi esminės nuostatos: metodologinis individualizmas ir homo economicus modelis. Taigi turime du principus: 1. Viešajame sektoriuje veikiantys asmenys dirba taip, tarsi siektų maksimaliai įgyvendinti savo interesus. 2. Visi socialiniai subjektai iš esmės yra individualiai veikiančių asmenų grupės (Lane, 2001)“.

Pagrindinė mintis, kuria remiasi viešasis pasirinkimas- visi individai yra racionalūs savanaudžiai. „Taylor ir Fayol buvo įsitikinę, jog atrado pamatinę žmogiškosios mašinos varomąją jėgą – savanaudiškumą bei metodą, kaip šią savanaudišką būtybę kurstyti, kad ji veiktų efektyviai ir produktyviai. Kadangi žmonėms rūpi tik pinigai ir savo interesų maksimizavimas, galima būtų sukurti struktūras, kurios šį siekį panaudotų pelnui ir uždarbiui didinti. Svarbiausias dalykas yra kontrolė. Buvo pasiūlytas dvejopas atsakymas: pirma, sumažinti biurokratiją ir apkarpyti valdžios funkcijas; antra, įvesti „vadybinę“ biurokratijos ir visų tų, kurie leidžia viešuosius pinigus, discipliną, tvardančią ir kontroliuojančią biurokratinį savanaudiškumą.“ (Parsons, 2001).

Tačiau yra autorių, kurie nepritaria idėjai, kad sprendimai priimami tik savanaudiškomis paskatomis. „Visuomeninio pasirinkimo metodo esminė prielaida – asmeninių interesų maksimizavimo hipotezė – turėtų būti suprantama kaip paprasčiausia prielaida, o ne aksioma (Lane, 2001)“.

Pagal fundamentaliosios metodologijos prasmę visa politinė veikla yra individų elgsena. Patys svarbiausi nariai yra priimantys sprendimus, dirbantys asmenys, o ne organizuotos sistemos, todėl socialinių mokslų metodologinio individualizmo doktrina kelia reikalavimą vertinti juos kaip individualiai veikiančiuosius asmenis. Jungtis tarp privačių ir asmeninių interesų nėra svarbiausia, tačiau turi būti išlaikyta simetrija tarp jų. Politikoje norima būti įvairių formalių partijų nariais. Tapę kurios nors organizacijos nariais, individai gali propaguoti tos organizacijos ideologiją. Nors dažnai manoma, jog tam tikros organizacijos nariai siekia asmeninių interesų, o ne bendrai organizacijai rūpimų dalykų. Viena vertus, čia išryškėja savanaudiškumo problema, kuri yra pagrindinė žmogaus varomoji jėga, kita vertus, yra ir kolektyvinės veiklos problema, kuri reiškia, kad visuomenės narai yra individualių norų sankaupos. Kolektyvinė veikla, galima sakyti, yra svarbiausias bruožas visuomeninio pasirinkimo pritaikymo srityje. O kolektyviniai interesai gali būti ne tik savanaudiški, bet ir visai visuomenei svarbūs interesai tokie kaip: taika, gerovė, lygybė pagal įstatymą. Svarbiausia yra išmokti suvokti, kiek yra tinkama naudoti asmeninių interesų prielaidą aiškinant viešąją veiklą. Kaip pavyzdį paėmus rinkiminę kampaniją, ar galėtume teigti jog kažkokios partijos nariai gina tik savo interesus? Ne, dažniausiai pirmiausia yra iškeliami partijos interesai. Bet kokiu atveju pirmiausia žmogus viską įvertina, kas jam naudinga, o kas ne. „Juk kiekvienas žmogus viską vertina dvejopai: savanaudiškai ir altruistiškai (Lane, 2001)“. Viską lemia ne tik savanaudiškumas bei altruistinis interesas, bet ir socialinės išlaidos bei nauda. Žmogus yra egoistiškas, racionalus, maksimizuojantis naudą. Maksimizavimo aksioma neišvengia sunkumų, nes nėra aišku, kokius interesus maksimizuoja viešojo sektoriaus pareigūnai. „Kad ir kokios nuomonės vyrautų negalima griežtai teigti, jog kiekvienos veiklos srityje individas siekia savų aiškiai apibrėžtų ekonominių interesų, nes, pavyzdžiui, kai parlamentaras skatina priimti kokį nors įstatymą jis pasisako už interesus, kurie yra platesni nei jo asmeniniai, aiškiai apibrėžti interesai. Grupinis kontekstas yra gyvybiškai svarbus žmogiškosios elgsenos sprendimų priėmimo kontekstas. Viešojoje politikoje yra erdvės individualiems sprendimams, tačiau jie priimami grupėse. Naujoji viešojo sektoriaus vadyba kildinama iš „žmogiškųjų santykių“ mokyklos. Viešajame sektoriuje ji buvo naudojama kaip priemonė įgyvendinant idėjas. Tikslas yra didesnė organizacijų ir joje dirbančių žmonių kontrolė. Šiuo požiūriu, „komercializavimas“, „kontraktavimas“ ir „viešojo sektoriaus vadyba“ yra ne kas kita, kaip „industrializavimas“- viešosios agentūros tampa tarsi gamyklomis.(Parsons, 2001)“.

„Pagal Boulding savanaudiškumas nėra pagrindinis žmogiškosios elgsenos motyvas. Jis išskiria tris galios kategorijas:

• Bauginimo galia savo esme destruktyvi, ypač jeigu taikoma politiniame gyvenime;

• Ekonominė galia grindžiama gamybine bei prekybine galia ir numato nuolat kintantį nuosavybės pasiskirstymą.

• Integracinė galia grindžiama tokiais santykiais, kaip teisėtumas, simpatija, meilė, bendrija ir tapatybė (Parsons, 2001)“.

Boulding, įtraukdamas meilės motyvą į motyvacinį sprendimų pagrindą, atmeta savanaudiškumo prielaidą, kuria grindžiama ekonominė teorija. Pasak jo, sprendimai gali būti veikiami rūpinimosi kitais, o ne savo paties naudos motyvu. Sprendimams įtakos gali turėti grasinimai arba bauginimai. Grasinimai dažnai naudojami grupinio sprendimų priėmimo atvejais.

„Galbraith teigia, kad sprendimo priėmimo procesui daro įtaką tam tikro laikotarpio išmintis, o ne racionali analizė. Jis atmeta savanaudiškumą, kaip pakankamą sprendimų priėmimo aiškinimo prielaidą, ir rinkos bei rinkos kainų mechanizmą, kaip pakankamą pramoninių visuomenių funkcionavimo aiškinimo pagrindą (Parsons, 2001)“.

Teorijos kaip modelio įvertinimas

Modelis, kaip ir pagrindžia įsitikinimą, kad biurokratai rūpinasi tik savo interesais, tačiau tai sunku patikrinti ir patvirtinti. Empiriniai biurų biudžeto maksimizavimo tyrimai neteikia duomenų, patvirtinančių šią teoriją. Idėja, kad biurokratinis sprendimų priėmimas grindžiamas savanaudiškais biudžeto didinimo motyvais, daugiau įtakos padarė ne savo empiriniu, bet normatyviniu turiniu. Lewi pabrėžia: „Plačios diskusijos dėl šios hipotezės atskleidė tiek daug jos trūkumų, jog kyla rimtų abejonių, ar ji apskritai atskleidžia bent vieną esminį vakarietiškos biurokratijos bruožą. Kaip atrodo, faktai jos nepatvirtina. Žodžiu, biudžeto maksimizavimo hipotezė nėra empiriškai pagrįsta (Lewi, 1991).“ (Parsons, 2001)

Literatūra:

1. Parsons W., Parsons W. Viešoji politika. Eugrimas, 2001, p. 281-286.

2. Thom N., Ritz A., Viešoji vadyba. Lietuvos Teisės Universitetas, 2004, p. 22-23.

3. Lane E. J. Viešasis sektorius. Sąvokos, modeliai ir požiūriai. Margi raštai, 2001, p. 286-307.