Vasilijus Lanovojus
| Vasilijus Lanovojus | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Gimė | 1934 m. sausio 16 d. Maskva, Rusijos TFSR, TSRS |
| Mirė | 2021 m. sausio 28 d. (87 metai) Maskva, Rusija |
| Palaidotas (-a) | 2021 m. vasario 1 d. Novodevičės kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Irina Kupčenko |
| Veikla | aktorius |
| Organizacijos | B. Ščiukino teatro mokykla |
| Pareigos | Scenos kalbos katedros vedėjas |
| Partija | SSKP |
| Alma mater | 1957 m. B. Ščiukino teatro mokykla |
 Vikiteka |
Vasilijus Lanovojus |
Vasilijus Semionovičius Lanovojus (rus. Васи́лий Семёнович Ланово́й; 1934 m. sausio 16 d. – 2021 m. sausio 28 d.) – Rusijos aktorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Maskvoje. 1953 m. įstojo į Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą, vėliau įstojo į B. Ščiukino teatro mokyklą, kurią baigė 1957 metais. Toje pačioje mokykloje jis pradėjo dėstytojauti 1985 m. (2002 m. mokykla tapo B. Ščiukino teatro institutu), nuo 1996 m. buvo Scenos kalbos katedros vedėjas.
Tais pačiais metais, kai baigė teatro mokyklą, pradėjo vaidinti J. Vachtangovo teatre. Dar besimokydamas sukūrė pirmąjį savo vaidmenį 1954 m. filme „Brandos atestatas“, o 1956 m. sukūrė pagrindinį vaidmenį filme „Pavelas Korčiaginas“, kuris sulaukė didelio populiarumo.
Vaidino daugiausia stiprius, valingus, temperamentingus, romantiškus herojus. Parašė atsiminimų knygų. Mirė nuo COVID-19.[1][2][3]
Vaidmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausi vaidmenys teatre[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1957 m. Baklanovas. B. Rymaris. Amžina šlovė.
- 1963 m. Kalafas. C. Gozzi. Princesė Turandot.
- 1968 m. Protasovas. M. Gorkis. Saulės vaikai.
- 1973 m. Mansuras. R. Ibrahimbekovas. Moteris už žalių durų.
- 1975 m. Ognevas. O. Kornijčukas. Frontas.
- 1979 m. Sagadejevas. A. Abdullinas. Tryliktasis pirmininkas.
- 1985 m. Casanova. Trys Casanovos amžiai. Pagal M. Cvetajevą.
- 1994 m. George’as Bernardas Shaw. J. Kilty. Mielasis apgavikas.
- 2008 m. Jis (Tėvas). Paskutiniai mėnuliai. Pagal F. Bordoną, H. Müllerį.
Svarbiausi vaidmenys kine[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1957 m. Korčiaginas. Pavelas Korčiaginas. Rež. A. Alovas, V. Naumovas.
- 1961 m. Grėjus. Raudonos burės. Rež. A. Ptuško.
- 1967 m. Anatolis Kuraginas. Karas ir taika. Rež. S. Bondarčiukas.
- 1968 m. Aleksejus Vronskis. Ana Karenina. Rež. A. Zarchi.
- 1971 m. Ivanas Varava. Karininkai. Rež. V. Rogovojus, V. Zlatoustovskis.
- 1973 m. Karlas Volfas. Septyniolika pavasario akimirkų. T. Lioznova.
- 1976 m. Šervinskis. Turbinų dienos. Rež. V. Basovas.
- 1976 m. Komandoras. Ana ir Komandoras. Rež. J. Chriniukas.
- 1978 m. Andrijanovas. Keista moteris. Rež. J. Raizmanas.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1968 m. RTFSR nusipelnęs artistas
- 1978 m. RTFSR liaudies artistas
- 1980 m. Lenino premija
- 1985 m. TSRS liaudies artistas
- 1994 m. Tautų draugystės ordinas
- 2001 m. Garbės ordinas
- 2004 m. IV laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“
- 2008 m. III laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“
- 2013 m. Aleksandro Nevskio ordinas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vasilij Lanovoj. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
- ↑ https://www.delfi.lt/veidai/uzsienio-zvaigzdes/mire-sovietu-ir-rusijos-aktorius-vasilijus-lanovojus.d?id=86352921
- ↑ https://sputniknews.lt/russia/20210129/14330482/Mire-TSRS-liaudies-menininkas-Vasilijus-Lanovojus.html Archyvuota kopija 2021-02-02 iš Wayback Machine projekto.