Uostomasis tabakas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Uostomasis tabakas – tabako produktas, vartojamas įtraukiant per nosį. Plačiai žinomas žargoniniu pavadinimu „snufas“ nuo angliško termino snuff, kuris turi šiek tiek platesnę reikšmę.

[taisyti] Istorija

Pirmą sykį rašytiniuose šaltiniuose tabako uostymas paminėtas dar 1493 m. – indėnų paprotį uostyti tabaką aprašė vienuolis Ramon Pane, keliavęs kartu su Kolumbu jo antrojoje ekspedicijoje.

1561 m. prancūzų ambasadorius Portugalijoje Jean Nicot uostomojo tabako nusiuntė Prancūzijos karalienei Katerinai d'Mediči kaip siūlomą vaistą nuo migrenos.

XVII a. prasidėjo judėjimai prieš uostomojo tabako vartojimą. Popiežius Urbonas VIII pagrasino uostytojus ekskomunikuoti, o nuo 1643 m. caras Michailas I Rusijoje išleido potvarkį, pagal kurį tabako uostytojai baudžiami nosies nukirtimu. Visgi jis tebebuvo vartojamas, ir XVIII amžiuje visiškai išpopuliarėjo. Šiuo metu uostomasis tabakas įgijo aristokratų prabangos dalyko įvaizdį.