Trijų kortų monte

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Trijų kortų montekortų triukas ir apgavikiškas žaidimas iš pinigų. Auka įvairiais metodais netiesiogiai įtikinama, kad ji gali rasti reikiamą kortą tarp trijų užverstų ant stalo padėtų kortų, sukeitus jų vietas. Jei pavyksta – žaidėjas laimi pinigus, jei ne – laimi kortų dėliotojas. Jei trijų kortų monte atliekama teisingai, žaidėjui niekada nepavyks atsekti, kaip kortos pakeičia vietą, todėl laimėti jis gali tik vienu atveju – kai jam specialiai tai leidžiama, idant sužadinti norą žaisti toliau ir iš didesnių sumų.

Žaidimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dalintojas padeda ant stalo tris užverstas kortas. Vieną jų atverčia ir parodo (dažniausiai – pikų damą), tada vėl užverčia ir greitai sukeičia kortas vietomis, taip, kad būtų sunku, tačiau pakankamai įmanoma jas sekti. Žaidėjas parodo, kuri korta yra pikų dama, jei pataiko, laimi pinigus, jei ne – pralaimi.

Paprastai naudojamos kortos yra pikų dama ir abu juodi berniukai, kartais vietoje pikų damos – pikų tūzas. Vietoje pikų damos taip pat dažnai naudojama ir kuri nors raudona dama, paprastai – širdžių.

Perdėliojant užverstas kortas, jų matomas judėjimas ir faktas, kad jį sunku sekti, yra tik priedanga – apgavystė būtų per daug akivaizdi, jei atsekti atrodytų lengva, tačiau vis tiek nepavyktų. Tikrojo kortų judėjimo sekti praktiškai neįmanoma, kadangi jis atliekamas naudojant rankų miklumą ir įvairius kortų triukų metodus. Net kitas iliuzionistas, žinodamas metodiką, sunkiai galėtų pasakyti, koks iš tiesų yra naujasis kortų išsidėstymas. Be to, net jei žaidėjas parodo į teisingą kortą, dalintojas gali ją nepastebimai sukeisti jau atvertinėdamas (metodas, žinomas kaip meksikietiškas atvertimas).[1]

Žaidėjo pritraukimas[taisyti | redaguoti kodą]

Egzistuoja įvairūs būdai sugundyti pašalinį žmogų žaisti. Dažniausiai tai yra vienoks ar kitoks spektaklis, skirtas specialiai potencialiai aukai, jam to nežinant. Dalintojas žaidžia su vienu ar keliais partneriais, kurie neišsiduoda esą partneriai. Tariami žaidėjai tai laimi, tai pralaimi. Žiūrovui susidaro įspūdis, kad laimėti čia įmanoma. Net kai sukčiautojo partneriai pralaimi, žiūrovui atrodo, kad tik dėl savo pačių nenuovokumo: žiūrėdamas iš šalies, jis labai dažnai gali teisingai atsekti, kur padedama „pinigų“ korta. Taip sukuriamas įspūdis, kad jis galėtų sužaisti daug geriau.

Dažnai berodant „spektaklį“ dalyvauja ir trečias žmogus, taip pat apsimetantis nepažįstančiu kitų dviejų. Jis stebi žaidimą, komentuoja. Jei žaidėjas dažnai laimi, komentarai būna apie tai, koks neįdomus tai žaidimas, nes per daug lengva sekti kortas ir išlošinėti, jei dažniau pralaimi – sarkastiškai komentuojamas jo nesugebėjimas laimėti tokiame paprastame žaidime. Visos šios kalbos iš tiesų yra skirtos padrąsinti žaidimą stebinčią numatytą auką.

Jei numatytas žaidėjas įsijungia į žaidimą, dažnai jam iš pradžių leidžiama vieną ar kelis kartus laimėti, ar laimėti ir pralaimėti naudingu santykiu. Tai yra klasikinis kortų sukčių metodas, kadangi su pergalėmis ateina ir azartas, auka padrąsėja, pradeda statyti didesnes sumas.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. garsus JAV sukčius ir gangsteris Jefferson Smith buvo nušautas keršijant už apgavystę ir pinigų išviliojimą trijų kortų monte žaidimu.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://totalnonsense.com/the-mexican-turnover

Kita[taisyti | redaguoti kodą]