Toliaregystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Toleriagystės koregavimas lęšiais

Toliaregystė yra akių refrakcijos yda, kai objekto vaizdas yra sufokusuojamas už tinklainės. Įgimtos toliaregystės atveju akies obuolys būna sutrumpėjęs. Žmogus tada gerai mato toli esančius objektus, tačiau iš arti mato neryškiai. Šis regėjimo sutrikimas ištaisomas nešiojant akinius su glaudžiamaisiais lęšiais.

Hipermetropija (H). Toliaregystė — dažniausiai pasitaikanti refrakcijos yda. Beveik visi naujagimiai yra toliaregiai. Vėliau, akiai augant, toliaregystė dažniausiai išnyksta (susiformuoja taisyklinga refrakcija — emetropija, o kartais ji pereina į trumparegystę, miopiją).

Akies obuolio forma ir jos šviesą laužiančių terpių gaubtumas, taip pat jų formavimosi augant tendencijos, yra paveldimos.

Ypatinga toliaregystė — afakija (lęšiuko nebuvimas įprastoje vietoje). Jei lęšiukas pašalintas iš akies, kurios refrakcija iki tol buvo taisyklinga, turime maždaug 10,0—13,0 D toliaregystę.

Skiriami trys toliaregystės laipsniai: silpna (iki 2,0 D), vidutinė (iki 5,0 D) ir didelė toliaregystė (daugiau kaip 5,0 D).

Jauni toliaregiai savo silpną refrakcijos ydą kompensuoja akomodacijos dėka. Jų regėjimo aštrumas gali būti 1,0 ir iki pat 40—45 metų jie gali nejausti jokių regėjimo sutrikimų, net nežinoti, kad yra toliaregiai. Tokią toliaregystė vadiname fakultatyvine hipermetropija.

Jei toliaregystė yra vidutinė ar didelė, akomodacijos įtampa visą laiką turi būti didesnė, ir tai gali sukelti akomodacijos spazmą — pseudomiopiją, arba netikrąją trumparegystę, kuri paaiškėja tik jai išnykus po medikamentinio akomodacijos paralyžiaus.

Jei akomodacija silpna ar toliaregystė didelė, dažni akomodacinės astenopijos reiškiniai. Reikia atminti, kad vaikų nervingumą ir nuolatinius suaugusiųjų galvos skausmus dažnai lemia toliaregystė.

Nepajėgdami nuolatos akomoduoti tiek, kiek reikia norint aiškiai matyti, kad būtų lengviau skaityti, vidutinę ir didelę refrakcijos ydą turintys toliaregiai elgiasi kaip trumparegiai — prisikiša knygą prie pat akių. Tuomet tinklainėje susidaro nors ir neaiškūs, bet lengviau matomi didesni vaizdai.

Jei refrakciją tiriame neatpalaidavę akomodacijos, jaunam toliaregiui nustatome tik aiškiąją toliaregystės dalį, hypermetropia manifesta; slaptoji jos dalis, hypermetropia latenta, nustatoma tik po medikamentinio akomodacijos paralyžiaus. Aiškiosios ir slaptosios toliaregystės suma rodo visą toliaregystės laipsnį, hypermetropia totalis.

Santykis tarp aiškiosios ir slaptosios toliaregystės nepastovus. Apie pusei jaunų žmonių toliaregystė yra slapta, o jei toliaregystė yra silpna, tai ji visa yra slapta. Vyresniems žmonėms akomodacija silpsta, todėl palengva mažėja slaptoji toliaregystės dalis ir didėja aiškioji toliaregystė. Pradeda blogėti regėjimo aštrumas, o tai labai gąsdina žmones.

Toliaregiai anksčiau ima skųstis presbiopija (senatvine toliaregystė), nes jie, žiūrėdami į daiktus iš arti, turi akomoduoti tiek, kad išlygintų savo toliaregystę, plius tiek dioptrijų, kiek akomoduoja iš arti žiūrėdamas žmogus su taisyklinga refrakcija.

Pavyzdžiui, emetropas, skaitydamas 30 cm atstumu, turi akomoduoti 3,0 D, o 2,0 D toliaregis tokiomis pat sąlygomis turi akomoduoti 5,0 D.

Kadangi su akomodacija susijusi konvergencija, tai nuolat akomoduodamas toliaregis duoda didesnį negu reikėtų impulsą konverguojantiems raumenims. Todėl vaikams nekoreguotą vidutinė ir didelė toliaregystė gali būt drauginio, dažniausiai vidinio, strabismus convergens, žvairumo priežastimi.

Toliaregės akys turi polinkį į lėtinį konjunktyvitą, blefaritą, glaukomą.

Dėl nuolatinės akomodacijos įtampos vidutinės ir didelės toliaregystės atveju priekinė akių kamera yra sekli, o vyzdys siauras. Kai toliaregystė didelė — akys mažo, giliai orbitoje.

Akių dugne kartais randamos neaiškios regos nervo disko ribos, jo hiperemija — pseudoneuritas ar pseudostazė. Diferencijuoti padeda regėjimo aštrumo pagerėjimas su išgaubtais stiklais, normalus akiplotis ir spalvų skyrimas, taip pat, kai nėra kitų neurologinių simptomų.

Toliaregystė — neprogresuoja. Vaikams iki 7 metų toliaregystė gali išnykti arba pereiti į trumparegystę. Suaugusiųjų toliaregystės stiprėjimas yra susijęs su slaptosios toliaregystės perėjimu į aiškiąją.

Korekcija. Toliaregystė koreguojama išgaubtais sferiniais stiklais. Akinių nereikia, jeigu žmogus niekuo nesiskundžia. Toliaregystę reikia koreguoti bet kokiame amžiuje, jei skundžiamasi akių nuovargiu žiūrint iš arti (astenopija), taip pat nustačius netikrąją trumparegystę (pseudomiopija), blefaritą, konjunktyvitą, drauginį žvairumą. Akiniai skiriami tik nustačius visą toliaregystę.

Skiriami stipriausi išgaubti stiklai, per kuriuos geriausiai matyti. Toliaregiai su didele refrakcijos yda akinius turi nešioti visą laiką, o su silpna ir vidutine — gali juos nešioti tik žiūrėdami į arti esančius daiktus.

2—4 metų vaikams didesnė kaip 3,0 D toliaregystė koreguojama akiniais su išgaubtais stiklais, kuriuos reikia nešioti visą laiką. Stiklai skiriami 1,0 D silpnesni už nustatytą toliaregystę. Akinius uždėti rekomenduojama dar nenustojus veikti atropinui, nes dėl akomodacijos spazmo vėl atsiranda slaptoji toliaregystė, ir paskirti akiniai atrodo netinkami.

Presbiopijos atveju toliaregis turi turėti dvi poras akinių — silpnesnius ir stipresnius. Silpnesni jam reikalingi žiūrėti į tolį, stipresni — į arti esančius daiktus. Pastarieji koreguoja toliaregystę ir toliaregio amžiaus presbiopiją. Jei dirbant žmogus turi nuolat kaitalioti nuotolį (pedagogas, gydytojas, dailininkas ir kt.), siūlomi bifokiniai ar trifokiniai stiklai.