Teisės šaltinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Hamurapio teisynas - vienas seniausių žinomų teisės šaltinių, teisės istorijos paminklas

Teisės šaltinis formaliuoju teisiniu aspektu – teisės forma, t.y. oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Tai taisyklės, teorijos, idėjos, teisės aktai, iš kurių kyla teisė, priimami teisiniai sprendimai, kurių pagrindu taikomos normos, sprendžiant teisinius ginčus. Pagrindiniai teisės šaltiniai: teisės paprotys, teisinis precedentas, norminės sutartys ir norminis teisės aktas.[1]

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal chronologiją gali būti galiojantys ir istoriniai teisės šaltiniai (pvz., žr. teisės paminklas).

Istoriškai seniausi teisės šaltiniai yra teisiniai papročiai. Civilinės teisės šeimoje pirminiai teisės šaltiniai yra valstybės išleisti įstatymai, konstitucija, tarptautinės sutartys ir (mažiau svarbūs) papročiai. Antriniai šaltiniai yra precedentinė teisė[2] ir teisės doktrina.

Teisės teorijoje išskiriami tokie teisės šaltiniai:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Teisės šaltiniai ir jų rūšys // Petras Algirdas Čiočys. Teisės pagrindai. 24-30 psl., Vilniaus vadybos kolegija, 2002. Vilnius
  2. Glendon M.A., Gordon M.W., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius, 1993. P.117