Sergejus Solovjovas

Sergejus Solovjovas

Gimė	1944 m. rugpjūčio 25 d. Kemė, Karelijos-Suomijos TSR, TSRS
Mirė	2021 m. gruodžio 13 d. (77 metai) Maskva, Rusija
Palaidotas (-a)	Trojekurovo kapinėse

Veikla	kino režisierius

Alma mater	1969 m. Visasąjunginis valstybinis Kinematografijos institutas

Vikiteka	Sergejus Solovjovas

Sergejus Aleksandrovičius Solovjovas (rus. Серге́й Алекса́ндрович Соловьёв; 1944 m. rugpjūčio 25 d. – 2021 m. gruodžio 13 d.) – rusų kino režisierius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Karelijoje, bet augo Šiaurės Korėjoje, kur buvo pasiųstas tarnauti jo tėvas. 1960–1962 m. dirbo Leningrado televizijoje, o baigęs studijas VGIK kino režisierių fakultete, pradėjo dirbti kino studijoje „Mosfilm“. 1970 m. jis debiutavo kaip režisierius filme „Šeimos laimė“. Po šio filmo sekė filmai „Jegoras Bulyčiovas ir kiti“ ir „Stoties prižiūrėtojas“. Šis filmas dalyvavo TV filmų festivalyje Venecijoje ir laimėjo Didįjį prizą.

Vėliau už nufilmuotą dramą „Šimtas dienų po vaikystės“ gavo Berlyno kino festivalio apdovanojimą Sidabrinį lokį kaip geriausias režisierius, taip pat SSRS valstybinę premiją ir Lenino komjaunimo premiją. Ten pat specialųjį prizą gavo jo juosta „Svetima Baltukė ir Raibasis“. S. Solovjovą labiausiai išgarsino 1988 m. pasirodęs filmas „Assa“, kuri tapo perestroikos simboliu. Jis režisieriaus darbą tęsė ir po SSRS žlugimo – sukūrė filmus „Trys seserys“, „Apie meilę“ ir „Jautrus amžius“. Nuo 1985 m. dėstė VGIK ir vadovavavo kūrybinei asociacijai „Krug“.^[1]^[2]^[3]

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jegoras Bulyčiovas ir kiti (Егор Булычов и другие), 1971 m.
Stoties prižiūrėtojas (Станционный смотритель), 1972 m.
Šimtas dienų po vaikystės (Сто дней после детства), 1975 m.
Baltosios nakties melodijos (Мелодии белой ночи), 1976 m.
Gelbėtojas (Спасатель), 1980 m.
Tiesioginė įpėdinė (Наследница по прямой), 1982 m.
Svetima Baltukė ir Raibasis (Чужая белая и рябой), 1986 m.
Assa (Асса), 1988 m.
Rožė juodoji – liūdesio ženklas, rožė raudona – meilė karšta (Чёрная роза — эмблема печали, красная роза — эмблема любви), 1989 m.
Namas po žvaigždėtu dangumi (Дом под звёздным небом), 1991 m.
Jautrus amžius (Нежный возраст), 2000 m.