Tankiažiedė rūgštynė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Rumex confertus)
Rumex confertus

Tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Šeima: Rūgtiniai
( Polygonaceae)
Gentis: Rūgštynė
( Rumex)
Rūšis: Tankiažiedė rūgštynė
( Rumex confertus)

Tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus) – rūgtinių (Polygonaceae) šeimos daugiametis augalas.

Natūraliai paplitusi pietų Rusijoje, Pabaltijyje, vidurio ir vakarų Sibire, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Turkestane, vietomis Rytų ir Vidurio Europoje, Balkanuose. Patekusi į šiaurės Rusiją, Primorę, Šiaurės Europą, Didžiąją Britaniją, centrinę Kanadą.[1]

Žiedynas
Augavietėje (Latvija)

Tai 0,6–1,3 m aukščio žolinis augalas. Apatiniai lapai pailgai kiaušiniški arba pailgai trikampiški, ilgakočiai. Lapo pamatas širdiškas, viršūnė apskrita, apatinės pusės gyslos plaukuotos. Lapkočio viršutinė pusė su grioveliu. Vidiniai apyžiedžio lapeliai vaisiams išaugus apskritai ar trikampiškai kiaušiniški. Tik vienas vidinio apyžiedžio lapelis su gūbreliu. Žydi birželio–liepos mėnesiais.

Tankiažiedė rūgštynė Lietuvoje laikoma sparčiai plintančia invazine rūšimi.[2] Auga užliejamose pievose, pakelėse, pagrioviuose, soduose.[3]

Pašarinis augalas kiaulėms, triušiams, naminiams paukščiams. Galvijų, avių ėdama menkai ir tik jauna. Įvairių laukinių žinduolių (kiškių, bebrų, elnių) maistas.[4] Žmonių vartojami švieži lapai.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rumex confertus Willd., Kew Royal Botanic Gardens
  2. Zigmantas GudžinskasRūgštynė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
  3. Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 64
  4. Работнов Т. А. Кормовые растения сенокосов и пастбищ СССР : в 3 т. / под ред. И. В. Ларина. – М. ; Л. : Сельхозгиз, 1951. – Т. 2 : Двудольные (Хлорантовые – Бобовые). – С. 85—89.
  5. Пирузян А. С. и др. Армянская кулинария. – М.: Экономика, 1971. С. 110.