Rikiavimo algoritmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sąlajos rikiavimo algoritmas

Rikiavimo algoritmasalgoritmas, dėstantis duomenis tam tikra tvarka. Algoritmo darbas priklauso nuo duomenų tvarkos apibrėžimo, duomenų struktūros, rikiuojamų, atminties panaudojimo rikiavimui, duomenų pateikimo vienalaikiškumo, eiliškumo, kitų veiksnių.

Nuo pat kompiuterių mokslo pradžios rikiavimo uždaviniai susilaukė daug tyrimų, pavyzdžiui, burbulo rikiavimo algoritmas buvo analizuojamas nuo 1956 m.[1]

Skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rikiavimo algoritmai gali būti skirstomi keliais būdais:

  • Pagal naudojamą atmintį. Priklausomai nuo to, ar naudoja tik vidinę kompiuterio atmintį, ar jiems reikia ir išorinės, rikiavimo algoritmai skirstomi į vidinio rikiavimo ir išorinio rikiavimo. Taip pat algoritmus galima skirstyti ir pagal reikiamos atminties kiekį (nereikia visai; reikia tik rodyklėms; papildomai reikia tiek, kiek yra duomenų).
  • Pagal stabilumą. Stabilūs algoritmai nekeičia lygių elementų tvarkos, o nestabilūs algoritmai to negarantuoja.
  • Pagal sudėtingumą.

Lygiagretieji algoritmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudojant daugiaprocesorinį kompiuterį ar paskirstytą kompiuterių tinklą galima pasiekti ir dar geresnių rezultatų. Geriausiu atveju pasiekiamas sudėtingumas O ((log N)²).

Rikiavimo algoritmų sudėtingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažnai greitam darbui su duomenimis būtina duomenis susirikiuoti, bet esant dideliems duomenų kiekiams labai svarbu ir paties rikiavimo algoritmo sudėtingumas – atlikimo greičio (arba tam tikrų, pasirinktų operacijų skaičiaus) priklausomybė nuo duomenų kiekio.

Algoritmų analizėje duomenų rikiavimo problema laikoma pačia svarbiausia, nes tai viena dažniausiai pasitaikančių operacijų programavime. Efektyvus rikiavimo algoritmo pasirinkimas gali turėti netgi lemiamą įtaką programos vykdymo spartai didėjant duomenų kiekiui.

Algoritmų sudėtingumų lentelė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Algoritmas Blogiausias Tikėtinas Geriausias Pastabos (stabilumas, atmintis, išorinis/vidinis)
Skaitmeninis
radixsort
O(2d N) O(2d N) O(2d N) Tik skaitmeninėms teigiamoms duomenų reikšmėms, kur d yra skaitmenų sk. Reikalauja papildomos atminties
Greitojo rikiavimo (quicksort) O(N²) O(N log N) O(N log N) Beveik nenaudoja papildomos atminties
Kombinuotas O(N log N) O(N (log N)²)    
Krūvos (heapsort) O(N log N) O(N log N) O (N log N) Nestabilus, nenaudoja papildomos atminties
Šelo (Shell sort) O(N²) O(N1,2) O(N)  
Sąlajos
(mergesort)
O(N log N) O(N log N) O(N log N) Stabilus, naudoja papildomą atmintį. Tinka, kai iš karto galime nuskaityti nevisus duomenis į operatyvią atmintį
Burbulo (bubble) O(N²) O(N²) O(N) Nenaudoja papildomos atminties
Įterpimo (insertion) O(N²) O (N²) O(N) Stabilus
Išrinkimo (selection) O(N²) O(N²) O(N²)  

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Astrachan, Owen (2003-01-11). „Bubble sort: an archaeological algorithmic analysis“. ACM SIGCSE Bulletin. 35 (1): 1–5. doi:10.1145/792548.611918. ISSN 0097-8418.