Psalmodija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Psalmodija (gr. psalmos – giesmė ir ōdē – giedojimas) – bažnytinio giedojimo forma, kurią krikščionys perėmė iš judėjų.

Būdingi psalmodijos bružai: nedidelio diapazono melodika (dažniausiai apima 2–3 gretimus dermės laipsnius), rečitatyvinis giedojimas, visiška ritmo priklausomybė nuo loginių bei gramatinių akcentų.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PsalmodijaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 242 psl.