Pragmatika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pragmatika (gr. pragmatikos) – dalykiškas) – vienas iš 3 pagrindinių (greta sintaktikos ir semantikos) semiotikos skyrių, kuris tiria žmonių santykius (komunikacijos, suvokimo, supratimo, išreiškimo) su jų suvokiamomis, vartojamomis ženklų sistemomis.
Pragmatikos sukurtos procedūros svarbios euristiniam programavimui, mašininiam vertimui, automatiniam referavimui ir apskritai įvairių robotų kūrimui.
Pagrindines pragmatikos idėjas suformulavo amerikiečiai Č. S. Pirsas (1839–1914) ir Č. Moris (1901–1979; jis sukūrė ir pragmatikos terminą).[1]
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Pragmatika. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 146 psl.
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
