Peripteris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Peripteris su peristaziu.

Peripteris (gr. περίπτερος) – senovės Graikijos ir Romos šventyklos, apsuptos kolonų portiku, tipas. Peripteriai atsirado VII a. pr. m. e. Jie buvo labiausiai paplitęs šventyklų tipas archaikos laikais.

Peripteris pavadintas pagal šventyklos celę iš visų keturių pusių supančią kolonadą, kuri sudaro keturpusę arkadą peristazį. Šoninė kolonada vadinasi pteronas.

Peripteriu vadinamas ir pastato (paprastai klasikinės šventyklos) perimetras, sudarytas iš kolonų.[1] Šis terminas naudojamas kalbant apie dorėninio orderio pastatus.[1]

Peripterio sąvoką įvedė Vitruvijus, suklasifikavęs senovės Graikijos šventyklas (megaronas, prostilis, amfiprostilis, peripteris, dipteris).

Įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Peripteriai skiriasi kolonų skaičiumi pagrindiniame fasade:

  • 4 kolonos – tetrastilis,
  • 6 kolonos – heksastilis,
  • 8 kolonos – oktostilis,
  • 10 kolonų – dekastilis,
  • 12 kolonų – dodekastilis.

Jei kolonos yra netikros, piliastrai, statinys yra pseudoperipteris.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Reber, Franz von; Joseph Thacher Clarke (1882). History of Ancient Art. University of Wisconsin - Madison: Harper & Brothers, 419–420. Tikrinta 2007-11-06.