Optinis rezonatorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1 – Rezonatoriaus veidrodžiai, 2 – Kaupinimas, 3 – Aktyvioji terpė, 4 – Spindulys.

Optinis rezonatorius – esminė lazerio sudedamoji dalis. Optinį rezonatorių sudaro tam tikra veidrodžių sistema, supanti aktyviąją terpę.

Optiniai rezonatoriai yra skirstomi į stabilius ir nestabilius. Stabiliame optiniame rezonatoriuje veidrodžių išdėstymas yra parenkamas toks, kad optinio rezonatoriaus viduje susidarytų stovinti banga bei susikurtų grįžtamas ryšis. Nestabiliame optiniame rezonatoriuje stovinti banga nesusidaro ir šviesos energija yra prarandama dėl destruktyvios interferencijos.

Rezonatorius lazeryje[taisyti | redaguoti kodą]

Tipinis rezonatorius yra aktyvioji terpė apsupta dviejų veidrodžių. Dažniausiai vienas rezonatoriaus veidrodis pilnai atspindi šviesą, kitas dalį šviesos praleidžia. Aktyviosios terpės išspinduliuota išilgai rezonatoriaus ašies šviesa ir atsispindėjusi nuo rezonatoriaus veidrodžių, kiekvieną kartą judėdama išilgai per aktyviąją terpę, dėl priverstinio spinduliavimo stiprinama. Po daugelio prabėgimų per aktyviąją terpę, gimusios iš savaiminio spinduliavimo silpno šviesos signalo intensyvumas stipriai išauga. Kiekvieno atspindžio nuo dalinai praleidžiančio rezonatoriaus veidrodžio metu dalis šviesos išeina iš rezonatoriaus, formuodama lazerio spinduliuotės pluoštą.