Nicolò Morlupino

Nikolo Morlupinas (it. Nicolò Morlupino, XV a. pabaiga – iki 1571 m. gegužės) – friulų notaras, friuliškai rašęs poetas.

Biografija

Tiksli gimimo data nežinoma, gyveno ir dirbo notaru Venconėje, Friulyje. N. Morlupino protėviai buvo kilę iš Romos Morlupino pilies, pagal ją giminė gavo vardą. Kai pilis buvo sugriauta, jie atsikėlė į Venconę. Pirmasis žinomas N. Morlupino dokumentas parašytas 1520 m. 1534 m. N. Morlupino veikla buvo sustojusi, nes jo namuose buvo įtariamas maras (lot. „propter suspeccionem pestis in domo mea hazabitam“). Dokumentuose fiksuojama, kad jis dirbo teisininku, advokatu, arbitru, patikėtiniu, o 1538–1539 m. ėjo Santa Marija del Gonfalonės brolijos kamerhero pareigas, ne vieną laiko tarpsnį figūruoja administraciniame gyvenime. Kaip patarėjas, 1568 m. dalyvavo Venconės ir Džemonos taikos ceremonijoje, taika buvo sudaryta metais anksčiau. Jis buvo 1558 m. įkurtos Venecijos šlovės akademijos narys. N. Morlupinas buvo vedęs taip pat venconietę Madaleną Leoni, bet, panašu, juodu palikuonių neturėjo.

Iki šiol žinomą publikuotą N. Morlupino kūrybą sudaro dvylika sonetų su kodų (baigiamųjų eilučių) variantais, kai kurie sonetai labai techniški, meistriški. Tai komiški, burleskiški sonetai, kuriuose pasitelkiamos variacijos, parodija, pašaipa, supaprastinimas. Atpažįstamos jų sukūrimo progos: vestuvės (pasitaiko nešvankių užuominų apie seksualumą, maistą ir karnavalinę komediją), linksmybės (pažymėtos gausybe, žvėriškumu, godumu, girtumu, išsilaisvinusiu gaivalu), kvietimai į draugiškus susitikimus, absurdiški vaizdiniai. Net toks griežtas poetas, kaip Dž. Bjankonė, atsiveria N. Morlupino soneto pokštui, nes „literatūriniai santykiai su Morlupinu reiškia tam tikrą aktualią ir retorinę kodifikaciją“ (Pellegrini).