Nacionalinis interesas (tarptautiniai santykiai)
Nacionalinio intereso sąvokai tarptautinių santykių teorijose ilgą laiko tarpą buvo skiriama centrinė vieta. Ji padėdavo paaiškinti valstybės veiksmus ir geriau suprasti jos vykdomą politiką. Vis dėlto ši sąvoka galiausiai tapo kritikos objektu ir pamažu ėmė prarasti savo aiškinamąją funkciją akademinėje srityje. Politikos akademikai nacionalinio intereso konceptu pamažu pradėjo pakeisti kitas svarbias sąvokas kaip valstybės užsienio politikos veiksmai ar tikslai, todėl laikoma, kad ši sąvoka tiesiog prarado savo analitiškąją galią[1]. Vis dėlto tam tikras pozityvus postūmis iš tarsi susidariusios aklavietės atsirado apie XX 6 deš., kada aršus sąvokos kritikas James Rosenau priėjo prie tokios minties, kad šios sąvokos atsisakyti neįmanoma – be jos sugebėti paaiškinti valstybės užsienio politiką ir apskritai įvykius, vykstančius tarptautinių santykių plotmėje būtų dar sunkiau[2]. Galima sakyti, jis paskatino mokslininkus iš naujo įvertinti šios sąvokos turinį ir galiausiai ją vėl taikyti: realizmo ir socialinio konstruktyvizmo šalininkai turbūt labiausiai iškėlė šios sąvokos svarbumą akademinėje plotmėje, taip pat suformuluodami skirtingus šios sąvokos apibrėžimus.
Nacionalinis interesas ir realizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tiek klasikiniam realizmui, tiek neo–realizmui nacionalinis interesas yra esminė sąvokų.
Realizmo teorijoje tarptautinė politika apibūdinama kaip anarchinė aplinka, kurioje nėra supranacionalinės institucijos, kontroliuojančios valstybių elgesį ir apsaugančios labiau pažeidžiamas šalis. Valstybės yra pasmerktos dalyvauti amžinoje išlikimo konkurencijoje viena kitos atžvilgiu, todėl valstybės nacionalinis interesas formuluojamas kaip valstybės išlikimas, savęs apsaugojimas[3] arba kartais tiesiog dar laikoma, kad tai nacionalinio saugumo užtikrinimas. Grėsmės, kylančios valstybei yra nulemtos nuo to, kokią santykinę galią pati valstybė turi tarptautinėje sistemoje. Valstybės galia ir turtas laikomi priemonėmis, būtinomis valstybės apsaugai, valstybės saugumo reikalavimų įgyvendinimui ir išlikimui nuolatinėje konkurencijoje tarp kitų potencialių ar esamų varžovių. Taigi tiesiausias kelias valstybės išlikimui, pagal realistinės perspektyvos akademiką Hans Morgenthau, yra jos pačios santykinės galios įvertinimas kitų valstybių atžvilgiu[4].
Realistai susilaukia nemažai kritikos dėl tokio pobūdžio sąvokos apibrėžimo. Pirmiausia, teigiama, kad toks būdas yra per daug abstraktus ir turi mažai reikšmės aiškinant valstybės užsienio politikos veiksmus. Yra aiškus valstybės tikslas ir priemonės – galia bei turtas, tačiau dažnai lieka neatsakyti klausimai kaip „ką reikia daryti su šiomis priemonėmis?“ arba „kaip reikia elgtis siekiant save apsaugoti?“. Antra, pakankamai sunku nustatyti pačios valstybės santykinę galią kitų valstybių atžvilgiu, todėl ir kylančių grėsmių suvokimas tampa problematiškas.
Nacionalinis interesas ir socialinis konstruktyvizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prieš tai minėtą kritiką realistams dažniausiai pateikia socialinio konstruktyvizmo šalininkai, taip parodančių, kad jų teorinė perspektyva yra ne mažiau svarbi politikos moksluose. Socialinio konstruktyvizmo teoretikams priskiriamas Alexander Wendt teigia, kad valstybės nacionalinis interesas nekyla iš tų pačių sisteminių anarchiškos aplinkos sąlygų – nuolatinės valstybių konkurencijos galios ir išlikimo žaidime, kadangi „Anarchija yra tai, ką pačios valstybės sukuria“[5] . Kitaip tariant, pati anarchinė aplinka priklauso nuo joje dalyvaujančių veikėjų – valstybių, kurios pamažu nuolatos linkusios perkurti tarpusavio sugyvenimo sąlygas. Anarchinė aplinka kintanti, o valstybės interesas, nors ir kyla iš jos, tačiau taip pat turi tendenciją kisti. Vis dėlto A. Wendt, iškeldamas idėją, kad nacionalinis interesas negali likti stagnacijos būsenoje, žvelgia dar giliau ir taip pat teigia, kad tiksliau, valstybės interesas formuluojamas iš valstybės identiteto, kuris kinta susidurdamas su performuluojama anarchine aplinka.
Nors tokia minėto akademiko idėja atrodo paini, tačiau konstruktyvistai linkę pabrėžti, kad anarchinės aplinkos sąlygų kitimas vyksta pakankamai retai, dažnai įvykus kokiam nors ypatingam įvykiui tarptautinėje aplinkoje, kuris sukelia tam tikrą mąstymo lūžį. Valstybės identitetas taip pat nėra performuluojamas greitai, jis taip pat yra pakankamai pastovus objektas, pavyzdžiui, su išlygomis galima teigti, kad esamas kolektyvinis saugumo identitetas tarp NATO valstybių narių buvo suformuluotas dar 1949 m. ir išliko iki šių dienų – kovoti ir apsisaugoti prieš Rusijos federacijos (buvusios SSRS) iniciatyvas, siekiančias sugriauti NATO aljansą. Kartu nacionalinį interesą konstruktyvistinėje perspektyvoje dar galima paaiškinti sakiniu, kurį teoretikai naudoja, siekdami kuo paprasčiau paaiškinti savo teorinę prieigą: nacionalinis interesas arba fundamentalus veikimo principas yra „toks, kad valstybė su kita tarptautinių santykiu veikėja elgiasi taip, kokią prasmę ji jam pati suteikia“[6].
Žinoma, socialinio konstruktyvizmo šalininkai realistų kritikuojami už tai, kad jie yra linkę per daug viską interpretuoti, todėl pakankamai sunku pasaulyje pastebėti kažkokias bendras tendencijas, padedančias suvokti valstybių užsienio veiksmus. Tokio pobūdžio žvelgimas dažnai laikomas per daug kompleksišku ir apsunkinančiu įvykių tarptautinėje aplinkoje gilesnį supratimą.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ James Rosenau, „National Interest“, International Encyclopedia of Social Sciences, 1 tomas, New York: Macmillan, 1968, 34p.
- ↑ Martin Hollis ir Steve Smith, Explaining and Understanding International Relations, Oxford: Clarendon, 1990, 164–166 p.
- ↑ Hans Morgenthau, „Another „Great Debate“: The National Interest of the United States“, American Political Science Review 46 (4), 1952, 962 p.
- ↑ Ten pat, 964 p.
- ↑ Alexander Wendt, „Anarchy is What States Make of IT: The Social Construction of Power Politics“, International Organisations 46 (2), 1992, 395p.
- ↑ Ten pat, 396–397 p.