Milgramo eksperimentas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eksperimentatorius (V) įtikina dalyvį „Mokytoją“ (L) sukelti, kaip jis mano, skausmingą elektros šoką kitam eksperimento dalyviui „Mokiniui“ (S), kuris iš tiesų yra aktorius. Daugelis eksperimento dalyvių „Mokytojų“ toliau trenkdavo elektra „Mokinį“ nepaisydami aktoriaus prašymų pasigailėti.

Milgramo eksperimentas – klasikinis socialinės psichologijos eksperimentas, pirmą kartą Stanley Milgram (Jeilio universitetas) aprašytas 1963 metais straipsnyje „Paklusnumas: elgesio tyrimas“ („Behavioral Study of Obedience“)[1], o vėliau knygoje „Paklusnumas autoritetui: eksperimentinis tyrimas“ („Obedience to Authority: An Experimental View“, 1974)[2]. Eksperimentas rodo, kad sekdamas autoritetu, žmogus laisva valia gali elgtis labai žiauriai ir visiškai nepaisydamas savo paties įsitikinimų.

Bandymo schema[taisyti | redaguoti kodą]

Laikraštyje buvo paskelbta, jog kviečiami savanoriai dalyvauti „atminties tyrimo“ bandymuose, už tai sumokant 4,50 dolerio.

Milgramas paaiškindovo atvykusiam savanoriui bei kitu savanoriu apsimetančiam savo asistentui jog jie dalyvaus bausmės įtakos mokymosi procesui tyrimuose. Buvo apsimetama jog traukiami burtai, kuris iš dalyvių bus „mokytojas“ ir kuris „mokinys“. Iš tiesų abiejuose traukiamuose popieriaus lapeliuose buvo parašyta „mokytojas“, todėl kiekvienas atvykęs savanoris juo ir tapdavo. „Mokytojui“ trinktelėdavo 45 voltų įtampa, taip paaiškindami, ką jaus pagal jo komandas kratomas „mokinys“. „Mokinio“ užduotis buvo perskaityti ir iš atminties pakartoti duotą žodžių sąrašą. „Mokytojui“ buvo liepta bausti už kiekvieną klaidą, kiekvienąkart didinant elektros smūgio įtampą 15 voltų.

„Mokytojas“ tiki iš tiesų trenkiąs elektra, tačiau asistentas, būdamas profesionaliu aktoriumi, tik apsimeta gaunąs smūgį. „Mokytojas“ užtikrinamas jog jis nesąs atsakingas už Milgramo nurodymų vykdymą.

Kiekvienąkart „mokytojui“ pasiūlius nutraukti jam nebepatinkantį bandymą, eksperimentatorius duoda nurodymą tęsti, tokia tvarka:

  1. Prašau tęsti.
  2. Šis bandymas reikalauja jus tęsti.
  3. Jūs būtinai privalote tęsti bandymą.
  4. Jūs neturite pasirinkimo, jūs privalote tęsti bandymą.

Jei savanoris nepaklūsta ketvirtąjam Milgramo nurodymui, bandymas sustabdomas. Antraip jis sustabdomas „mokytojui“ pasiuntus 450 voltų elektros smūgį tris kartus iš eilės.

Rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

Milgramo bandymų metu 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių) eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus $4,50. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 voltų įtampa. Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose pasaulio vietose ir nustatė, jog aklai autoritetu (eksperimentatoriumi) sekančių žmonių dalis visur yra pastovi ir artima maždaug dviem trečdaliam[3][4][5].

84 procentai vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje. Netgi iš atsisakiusių trenkti galutinį smūgį nė vienas nepareikalavo atsisakyti paties eksperimentavimo, nepasidomėjo „aukos“ sveikata po bandymo[6].

Nors bandymas atskleidė svarbų žmogaus psichologijos dėsningumą, šiuo metu jis būtų laikomas neetišku ir negalėtų būti atliktas.

Tolimesni tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Milgramas taip pat nustatė, jog neprotingam bandomojo elgesiui turi įtakos autoriteto (eksperimentatoriaus) bei aukos artumas. Jei autoritetas komanduoja bandomąjam tik telefonu, protingai besielgiančių žmonių padaugėja. Dalis bandomųjų tokiu atveju ima apgaudinėti eksperimentatorių, apsimesdami, jog tebevykdo jo nurodymus. Jei auka būdavo arti ir bandomasis turėdavo pats priglausti aukštos įtampos kontaktą, autoriteto klausančių žmonių sumažėdavo iki maždaug 30 procentų.

Įtardamas, jog bandomieji juo pasitiki kaip universitetui atstovaujančiu mokslininku, Milgramas įkūrė fiktyvią neva kažkokia miglota komercine veikla užsiimančią firmą ir pakartojo bandymus ten. Rezultatai buvo tokie patys.

Nebuvo aptikta jokių skirtumų tarp vyrų ir moterų elgesio.

Taip pat buvo nustatyta, jog žiauriam sprendimui turi įtaką grupės dydis. Jei tas pats bandymas buvo kartojamas vienu metu esant dviem arba trims bandomiesiems, jie gana dažnai sutardavo nebetęsti eksperimento. Žiauraus elgesio atvejų sumažėdavo iki 40 procentų.

Interpretacija[taisyti | redaguoti kodą]

Žinomi du galimi šio reiškinio paaiškinimai.

  • Konformizmo teorija (Solomono Ascho darbai) teigia jog jei žmogus neturi nei žinių nei galimybių apsispręsti, jis perduoda sprendimo teisę grupei ir jos hierarchijai. Tai ypač tikėtina įvairiose kritinėse situacijose.
  • Pats Milgramas manė, jog žmogus laiko save tik instrumentu, vykdančiu eksperimentatoriaus norus bei ketinimus ir todėl nesijaučia atsakingas už pasekmes.

Milgramo eksperimento rezultatais aiškinamas kai kada labai žiaurus fašistų, stalinistų ir bet kokią pagalbą žmogui atmetančių kraštutinių liberalų elgesys.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Milgramo eksperimentas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Milgram, Stanley. „Behavioral Study of Obedience“. Journal of Abnormal and Social Psychology, 67 (4), 371–8 (1963). DOI:10.1037/h0040525. PMID 14049516.  as PDF.
  2. Milgram, Stanley (1974). Obedience to Authority; An Experimental View. Harpercollins.
  3. Blass, Thomas
  4. Blass, Thomas. „The Milgram paradigm after 35 years: Some things we now know about obedience to authority“. Journal of Applied Social Psychology, 29 (5), 955–978 (1999). DOI:10.1111/j.1559-1816.1999.tb00134.x.  as PDF
  5. Blass, Thomas. „The Man Who Shocked the World“. Psychology Today, 35 (2) (Mar/Apr 2002). 
  6. Discovering Psychology with Philip Zimbardo Ph.D. Updated Edition, "Power of the Situation," http://video.google.com/videoplay?docid=-6059627757980071729, reference starts at 10min 59 seconds into video.