Konotacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Konotacija (lot. con- - „su-“, „kartu“, notatio - „pastaba“) - kalbos vieneto (žodžio) šalutinė reikšmė, rodanti kalbos vartotojo santykį su sąvokomis ir jomis išreiškiamais objektais.

Pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kalboje yra daug tokių žodžių, kurių vaizdingumas susilydęs su emocingumu. Pvz., ne pjauna, bet riekia duoną (siekiama vaizdingumo); ne velnias, bet raguotasis (siekiama sušvelninti reikšmę); ne žiūri, bet spokso į vitriną (siekiama išreikšti neigiamą emociją).