Ilinojų kraštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ilinojų šalis 1717 m. žemėlapyje
Prancūzų Šv. Šeimynos medinė bažnyčia Kahokijoje, pastatyta 1799 m.

Ilinojų kraštas arba Ilinojų šalis (pranc. Pays des Illinois), taip pat vadintas Aukštutine Luiziana (pranc. Haute-Louisiane) – Prancūzijos teritorija, egzistavusi nuo XVII a. antros pusės dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų vidurio vakaruose; Naujosios Prancūzijos kolonijos dalis. Tai buvo labai didelė, daugiausia indėnų apgyvendinta ir menkai apibrėžta žemė.

XVII a. Didžiųjų ežerų baseine ėmė veikti prancūzų jėzuitų misionieriai. Prancūzai Mičigano ežerą pavadino Ilinojų ežeru, o vėliau Ilinojaus pavadinimas prigijo ir Misisipės aukštupio baseinui, nes ten vyravo Ilinojų konfederacijai priklausę indėnai. Skirtinguose žemėlapiuose vis skirtingos teritorijos apibrėžtos kaip Ilinojų kraštas: 1685 m. žemėlapyje taip pažymėti dideli plotai į pietvakarius nuo Ilinojų ežero, 1688 m. savo žemėlapyje kraštą pažymėjo italų kartografas Vinčenzas Koronelis. 1721 m. žemėlapyje apibrėžtos plačiausios Ilinojų šalies teritorijos – ne tik pusę dabartinės Ilinojaus valstijos, bet ir žemes tarp Arkanzaso upės ir 43° š. pl., į vakarus tęsėsi iki Uolinių kalnų, į rytus – iki Misisipės.

Ilinojų kraštas pirmiausia priklausė Prancūzijos Kanadai. Iš Monrealio jėzuitų misionieriai vyko į ilinojų žemes, jas tyrinėjo. Ypač prie to prisidėjo Žakas Marketas, 1673 m. įkūręs pirmąją misiją – Gran Vilažą (Grand Village).[1] Ateinančiais dešimtmečiais įkurta daugiau misijų, prekybos postų ir tvirtovių. Europiečių kėlėsi nedaug – tai buvo daugiausia kanadiečių kailių pirkliai, misionieriai ir kariai. Svarbiausios prancūzų kolonijos buvo Kaskaskija, Kahukija ir Sen Ženevjevas. 1682 m. prancūzai, nujausdami britų kolonijų rytiniame krante pavojų, ant Ilinojaus upės kranto pastatė Sen Lui fortą (dabar Sent Luisas). Vėliau palei upes steigti kiti svarbūs įtvirtinimai (Fort de Šatras, Fort d’Orleanas, Fort Krevekiūras, Fort Vensanas ir kt.).[2] Jie pasitarnavo ir nuolatiniuose prancūzų ir indėnų karuose dėl prekybos kailiais.

1717 m. Ilinojų kraštas iš Prancūzijos Kanados priskirtas Prancūzijos Luizianai. Riba tarp kolonijų užbrėžta Vobašo upe iki Vermiliono žiočių, tada iki Sen Lui forto ir Ilinojaus upės.[3] 1718 m. įsteigus Naujojo Orleano uostą, į Ilinojų šalį imti gabenti vergai iš Afrikos, pradėtas plėtoti žemės ūkis. Krašte ėmė formuotis savita prancūziška kultūra, ėmė vystytis Misūrio prancūzų tarmė.

1762 m. Ilinojų kraštas kartu su Luiziana Fontenblo sutartimi perduotas Ispanijai, o 1763 m. Paryžiaus sutartimi – dalis į rytus nuo Misisipės Didžiajai Britanijai. Daugelis prancūzų naujakurių išsikėlė į vakarinį Misisipės krantą, priskirtą Ispanijai. 1787 m. šiaurės rytinės Ilinojų krašto žemės prijungtos prie JAV kaip Šiaurės Vakarų teritorija, o vakarines žemes Ispanija grąžino Prancūzijai, tačiau jas tuojau pat įsigijo amerikiečiai (Luizianos perpirkimas).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jacques Marquette 1673, Virtual Museum of New France Canadian Museum of History
  2. Carrière, J.-M. (1939). „Creole Dialect of Missouri“. American Speech. Duke University Press. 14 (2): 109–119.
  3. Ekberg, Carl (2000). French Roots in the Illinois Country: The Mississippi Frontier in Colonial Times. Urbana and Chicago, Ill.: University of Illinois Press. pp. 32–33.